(Pixabay nuotr.)

Gedimino Degėsio kelionių suvenyrai

Gedimino Degėsio kelionių suvenyrai

Poliglotas ir filosofas jau seniai nekeliauja vien tam, kad pasižymėtų pliusą prie aplankytos naujos šalies. Jam daug svarbiau mėgautis kelionių akimirkomis.

Vaikystės kelionė. Dzūkija

Dzūkija – mano kraštas. Močiutė gyveno ant Nemuno kranto, labai toli nuo autobusų stotelės. Kai mažam vaikui nužingsniuoti tris ar keturis kilometrus, būdavo ne juokas – įsiminė tos pievos, kalneliai, keli kaimai, kuriuos pereidavome. Tai buvo mano kelionė. Su močiute sekmadieniais keliaudavome į Nemunaičio bažnyčią, visada pėstute, basomis. Pakeliui matydavau įkeltą rūpintojėlį. Kai į Lietuvą atvyksta draugai iš užsienio arba kai aš važiuoju svetur, nuvežu jo atvaizdų ar statulėlių. Visada prisimenu, kaip einu ryte per rasotą Dzūkijos pievą, teka saulė, matau rūpintojėlį ir girdžiu skambančius Nemunaičio bažnyčios varpus.

Lūžis. Tamperė

Lengvąją esperanto kalbą pradėjau mokytis nuo keturiolikos metų ir 1995 m. turėjau galimybę išvykti į Pasaulinį esperanto kongresą, kuris vyko Tamperėje, Suomijoje. Tuo metu tai buvo pati tolimiausia mano kelionė, gyvenime tapusi dideliu lūžiu. Pirmiausia supratau, kaip reikia mokytis užsienio kalbų ir kam jos reikalingos. Prisimenu, kai kėlėmės keltu iš Talino į Helsinkį, priėjo mano amžiaus jaunuolis ir kažko paklausė. Jam atsakiau viena kalba, nes buvau pradėjęs mokytis vokiečių, rusų, pakalbinau kitomis kalbomis, kurias mokėjau. Jo nesupratau, o jis man irgi kažką pasakė keliomis kalbomis. Tada suvokiau, kad mūsų gyvenime labai svarbu peržengti nesupratimo slenkstį, ir tam puikiai padeda kelionės bei užsienio kalbos.

Spontaniškas nuotykis. Afrika

Visai atsitiktinai vieną vasaros dieną dviračiu važiuodamas į sporto klubą gatvėje sutikau bičiulį ir paklausiau, kokią šis planuoja kelionę. Jis atsakė, kad reikėtų pakeliauti po Afrikos vakarų krantą. Paprašiau pasiimti ir mane, sakiau, jog galiu lagaminus panešti. Jam buvau naudingas toje kelionėje, nes mus gelbėjo mano mokamos kalbos. Pats pradėjau labai domėtis Afrika, apgyniau disertaciją iš afrikanistikos studijų ir norėjau parodyti, kokios skirtingos tos afrikos. Planavome aplankyti septynias valstybes, deja, Siera Leonė mūsų neįsileido, bet dvasiškai ta kelionė tarsi vis tiek įvyko. Įspūdžiai – neišdildomi, buvo labai pavojingų, sudėtingų akimirkų, bet tuo metu to nesuvoki. Manau, žmogus toks yra, kad ir ypač sunkioje kelionėje privalai išgyventi to net nesuprasdamas. Bičiulis sakė: „Gediminai, tu esi fiziškai nestiprus, bet kaip dramblys eini per džiungles.“ Kur reikėjo, pakovojau už save, buvo ir šautuvas į sprandą įremtas, tačiau kažkaip visur perėjome, pervažiavome.

Galimybių miestas. Niujorkas

Mane sužavėjo Niujorkas. Tikrai labai patiko dangoraižių miškas ir malonus amerikiečių bendravimas su šypsena. Kelis kartus esu buvęs Niujorke ir vėl planuoju ten vykti. Suvokiau, kad geriau tegul žmogus dirbtinai šypsosi iš po tų dangoraižių, negu stovint eilėje parduotuvėje nemandagiai lipa per galvą. JAV nereikia nei girti, nei juodinti, nes ten yra ir labai kvailų, ir juokingų dalykų, ir tam tikrų asmenybių, kasdien išnyrančių mūsų ekranuose, bet tai daug galimybių teikianti šalis.

Meilė dėl kalbos. Paryžius

Mano miestas yra Paryžius. Galbūt todėl, kad sunkiai mokiausi prancūzų kalbos. Mokykloje mokė rusų ir vokiečių, vėliau mokiausi anglų, italų, ispanų, o prancūzų kalba man buvo kietas riešutėlis, tačiau ją taip išmokau, kad prancūzai nebeatskiria, ar aš prancūzas, ar užsienietis. Pirmiausia pabrėžiu kalbą, nes iš tikrųjų šalį, miestą ir žmones pamilstu būtent per ją. Matyt, man uždėtas kažkoks antspaudas ir kitaip negebu pažinti. Tačiau tai nereiškia, kad toks pažinimo būdas yra geresnis už kitus.

Ten, kur esi savas. Italija ir Vatikanas

Italijoje esu išbuvęs ilgiau nei kitur užsienyje, ten vyko tam tikri mano gyvenimo lūžiai. Kai dabar grįžtu į Italiją, man ten viskas labai sava: ir kalba, ir tas gestikuliavimas. Pajunti, kad ten esi palikęs dalelę savęs. Pastaroji mano kelionė buvo į Vatikaną, kur sutikau Naujuosius metus, aplankiau muziejus, tačiau šįkart man liko slogus įspūdis. Kaip tik Vatikano aikštėje buvo parėdytas Betliejus, bet man į galvą atėjo mintis, kad Jėzulis vis dėlto yra labai toli nuo šios valstybės.

Klajonių džiaugsmas. Bolama

Į Senąją Bisau sostinę Bolamą, kuri yra saloje, nuplaukėme jau temstant. Pirmieji įspūdžiai priminė animacinį filmuką „Mauglis“. Vakare klaidžiojome po džiunglėmis virtusį, žmonių apleistą miestą. Išėję prie vandens radome kaimelį su tradicinėmis afrikietiškomis trobelėmis. Šis miestas pastatytas kolonistams portugalams jau pasitraukus. Afrikiečiai daug ką bandė daryti savaip, įkūrė naują miestą Bisau, tad dabar šalis ir vadinasi Bisau Gvinėja. Šalies administraciją perkėlus į Bisau, ilgainiui Bolamos reikšmė sumenko. Klajonė po šį apleistą miestą, vakaro šešėliai, baimės jausmas – viskas iki šiol paliko stiprų įspūdį.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų