(Pixabay nuotr.)

G. Petronienė: „Svarbu ne kur keliauti, o su kuo“

G. Petronienė: „Svarbu ne kur keliauti, o su kuo“

Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė aplankytų kraštų nebeskaičiuoja – vien per pirmą šių metų pusmetį buvo suplanuotos šešios kelionės. Visgi jai svarbiau ne kur vykti, o su kuo.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Lūžis. Kaukazo kalnai

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Vaikystėje gana dažnai sirgau ir su tėvais keliaudavau neturistiškai – nebūdavo žygių pėsčiomis su kuprine. Nustojusi sirgti irgi taip nekeliavau. Bet kartą atsidūriau Kaukazo kalnuose. Mama visąlaik mokė: gink, Dieve, nesušlapk kojų, ryšėk šaliką, nes skaudės gerklę, šiltai apsiklok, – o kalnuose viskas buvo sulaužyta iškart. Nusiplauk rankas – kur tu ten nusiplausi? Kalnuose pamačiau, koks stiprus yra žmogus. Jei nesi išvargintas stresų, pykčių ar nerimo (to keliaujant gamtoje niekada nebūna, nes po fizinio krūvio puikiai miegi), gali neplauti rankų, neturėti šaliko, eiti šlapiomis kojomis, net šlapiais drabužiais – svarbiausia, kad esi pavalgęs. Žmogaus stiprybė buvo mano pagrindinis atradimas šioje kelionėje. Kaukazo kalnuose pamačiau patį didžiausią įmanomą grožį, kuriam neprilygsta jokie pastatai. Ir šiandien kalnai – tik dabar jau įvairiose pasaulio šalyse – man yra pats gražiausias dalykas.

Tarpusavio ryšys. Praha (Čekija)

(Pixabay nuotr.)

Slidinėjome kažkur kalnuose Čekijoje, Slovakijoje, o paskui laiką leidome Prahoje – tai buvo viena ankstyvųjų mano kelionių. Išvažiavau su žmogumi, su kuriuo jaučiausi nepaprastai gerai. Kelionėje man viskas buvo stebuklinga, labai gyva, tikra: ir sniegas čiuožiant slidėmis, ir Prahos bokšteliai, ir katedros, kur tiesiog stipriai jutau Dievo buvimą. Aišku, pavargdavome, apsipykdavome, bet jaučiau, kad mane tas žmogus tarsi šildo, su juo keliaudama galiu būti daug gyvesnė, atviresnė viskam, kas vyksta. Tarsi dvigubai stipriau jausti, nei būdama viena ar su kitais žmonėmis, kurie nebūtų draugai. Nuo tokių atsiriboji, kartu atsiriboji ir nuo lankomo krašto. Prahoje buvo atvirkščiai: kelionėje galėjau maksimaliai atsiverti, jaustis kaip namie ir viską išjausti 100 procentų.

Įvairovės pliūpsnis. Niujorkas (JAV)

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Niujorkas man buvo ypatingas miestas, kurį įspūdžiu prilyginčiau pirmiems kalnams. Prieš tai buvau mačiusi begalę miestų, bet supratau, jog Niujorkas sutalpinęs savyje tiek kultūros, kad po jį vaikštai tarsi po visą pasaulį. Gali užeiti į visų tautų kavines, restoranus, į milžiniškus istorijos, geografijos, meno muziejus. Šiuose tokia meno koncentracija, kad gali pažinti net ir mažiausias tautas. Įeini į muziejų kaip į nesibaigiantį miestą. Mane taip pat stebina Niujorko kvartalai. Mieste praleidau tris savaites, gerai jį išžiūrėjau, kruopščiai, po gabaliuką, bet nė viena diena neatsibodo – buvo beprotiškai įdomu.

Apsivalymo ir tuštumos jausmas. Latvija

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Mėgstu vaikščioti po apleistas vietas, cechus, griuvėsius, dykynes. Pastarosios aplankytos – apleistos skulptorių dirbtuvės prie Naujininkų, pilnos kranų, senų paminklų. Aplink Vilnių ir Kauną apžiūrėjau, ką galėjau, bet ir užsienyje stengiuosi rasti tokių vietų. Iš jų parsivežu apsivalymo pojūtį. Atrodo, kad ten žmonių seniai nebėra – viskas užžėlę. Man patinka skaidrios erdvės, tuštumos jausmas, kai tarsi labiau jauti save. Šalia esančioje Latvijoje tokių vietų kiek tik nori – yra net apleistų pajūrio miestelių.

Aukštas emocinis intelektas. Paryžius (Prancūzija)

(Pixabay nuotr.)

Dvi savaites gyvenau Paryžiuje, Vilniaus dailės akademijai priklausančioje studijoje. Apsistojome ten su draugu ir žiūrinėjome miestą kvartalas po kvartalo. Man čia labiau patiko ne tiek vaizdai, nes gražių reginių gali išvysti ir Belgijoje, ir Italijoje, kiek žmonės, tiksliau, kaip protingai jie reiškia emocijas. Prancūzai gana drąsiai gali parodyti nepasitenkinimą, bet moka tai daryti taip inteligentiškai ir elegantiškai, kad konfliktų nekyla.

Trumpalaikis įspūdis. Egzotiškos šalys

(Pixabay nuotr.)

Visada ieškau naujumo, ko nors labai keisto. Egzotiškos šalys kelionėje nustebina naujumu, bet namo, galima sakyti, neparsiveži nieko. Man buvo žiauriai įdomu ir Tailandas, ir Peru, Indija, Iranas, Islandija – jos visos labai egzotiškos, bet nė vienos nepriskirsčiau prie tų, iš kurių ką nors parsivežiau. Taip greičiausiai nutiko dėl to, kad viena yra vykti į kokią nors ypatingą vietą, o kita – važiuoti su žmonėmis, su kuriais tau iš tikrųjų gera. Sakoma, su gera kompanija galima eiti net į sąvartyną, ir ten patirsi daugiau nei su bloga kompanija važiuodamas į Tailandą. Gal ne visur ji buvo bloga, gal tiesiog tai buvo man tolimi žmonės, ir aplankė savotiškas svetimumo jiems jausmas. Tos kelionės buvo tikrai įdomios, bet grįžusi negyvenau kitaip, nei gyvenčiau į jas nevažiavusi.

Poilsis ir atvirumas. JAV

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Po Ameriką keliavau su drauge vienuole. Ji jau pačioje pradžioje pasakė, kad norėtų bent porą valandų melstis ir eiti tyloje. Taip ir vaikščiojome po gamtą, kanjonus, nacionalinius parkus, kur nėra jokių miestų, sudėtingų situacijų – tik kelias ir rodyklės. Šnekėdavomės per dieną gal tik valandą, kol vakarieniaudavome. Taip keliaudama pajutau, kad nepaprastai atsigavau pabuvusi gamtoje be kalbėjimo. Mums reikia pabūti be informacijos. Iš JAV parkų nei labai priskambinėsi, nei internete prinaršysi, o dar kai ir nekalbi, daug laiko praleidi su savimi kaip budistinėje meditacijoje. Man tai buvo atradimas, koks yra geras poilsis – turi būti laisvo minties skraidymo. Antras įspūdis – amerikiečiai nepaprastai šnekūs ir emocingi, už viską dėkoja, pagiria, paklausia, drąsiai ir familiariai pakomentuoja. Grįžusi iš kelionės pati ėmiau kitaip elgtis: jeigu ateina kokia mintis, kad norisi ką nors pasakyti, tai amerikiečių pavyzdžiu iškart ir sakau – be jokių užlaikymų.

Komentarai

  • Sutinku, sarbu tinkama kompanija. Man jau vien kelionės pasirinkimas, bilietų užsakymas suteikia didžiulį džiaugsmą. Tuomet laukimas kelionės dienos toks jaudinantis. Net nesvarbu ar kelionė ilga, tolima, ar savaitgalio

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų