P. Chodorovo ir J. Meko draugystė tęsėsi beveik tris dešimtmečius. (Organizatorių archyvo nuotr.)

Filmininkai apie filmininką

Filmininkai apie filmininką

„Aš nepadariau nieko revoliucingo – tai jau tikrai“, – dokumentinėje juostoje „Jonas nepaliauja flmuoti“ sako pats jos herojus Jonas Mekas. Tačiau režisierius Pipas Chodorovas kalbėdamas su Viktorija Vitkauskaite svarsto, kad šioje frazėje yra ir tiesos, ir netiesos, ir labai mekiško kuklumo.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje amerikietis P. Chodorovas gyveno Paryžiuje ir jau dirbo eksperimentinio kino platinimo organizacijoje, tačiau su J. Meku pažįstamas dar nebuvo. Retsykiais jis vis apsilankydavo gimtajame Niujorke, todėl kartą kolegos jo paprašė darbo reikalais užsukti į ten veikiančią Filmų antologiją – milžinišką nepriklausomo kino produkcijos archyvą, kurį įkūrė ir kuriam vadovavo J. Mekas. Taip jie 1992-aisiais ir susipažino.

„Nuo tada dažnai, kai tik atvykdavau į Niujorką, mudu susitikdavome. Kolegoms Jonas sakydavo, kad eina į biblioteką. O iš tiesų mudu eidavome į barą, kur jis manęs klausdavo: „Tai kokią knygą šiandien gersi?“ – prisimindamas nusijuokė P. Chodorovas.

Abu bičiuliai visą laiką buvo įsitraukę į labai panašias veiklas: kūrė filmus, rūpinosi kitų nepriklausomų režisierių darbų platinimu, organizavo kino peržiūras. Maždaug 1997 m. ėmė kartu dirbti, vienijami bendro troškimo – kad eksperimentinis kinas sulauktų tokios pat pagarbos kaip ir, pavyzdžiui, Steveno Spielbergo ar Alfredo Hitchcocko filmai. Iš tuometės bendro darbo patirties P. Chodorovui itin įsiminė jo bičiulio mokėjimas nepasiduoti įtampai, neleisti, kad piniginiai rūpesčiai viską užgožtų: „Kaip ir aš, Jonas turėjo finansinių iššūkių, turėjo apie juos galvoti. Bet kažkaip jis mokėjo viską suderinti ir gyventi neįsitempęs, be streso.“

Bent kiek domėjęsi J. Meko asmenybe žino, kad jis nelaikė savęs menininku ir apskritai nemėgo šio žodžio. Save vadino net ne kino kūrėju ar režisieriumi, o filmininku. Ir tai – vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip reikliai ir atidžiai šis žmogus rinkdavosi terminus. P. Chodorovas pasakojo, kad žodis „menininkas“ J. Mekui atrodė toks pat neapibrėžiantis tiesos kaip ir žodis „alkoholis“. Todėl kai kas nors jo klausdavo, ar gersiąs alkoholio, lietuvis pataisydavo, kad alkoholis naudojamas valant tualetus, o jis mielai išgertų vyno ar alaus.

„Jonas iš tiesų buvo ne režisierius, o stebėtojas. Jam patiko pats stebėjimo ir filmavimo procesas. Jis mokėjo būti čia ir dabar, tą pojūtį perteikdavo ir su kamera. Todėl Jonas ir laikė save filmininku, o ne filmų kūrėju“, – aiškino P. Chodorovas.

Kukli filme nuskambanti J. Meko frazė, esą jis nesukūrė nieko revoliucingo, atspindi ir įprastą šio žmogaus laikyseną gyvenime.

Amerikos avangardinio kino pradininku dažnai vadinamas J. Mekas ir pats ne kartą tapo savo kolegų kameros taikiniu. Dešimties minučių trukmės filmą apie bičiulį bei bendražygį sukūrė ir P. Chodorovas – jį netrukus pamatys Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) žiūrovai. Šio filmo priešistorė prasidėjo dar prieš keliolika metų. Sužinojęs, kad P. Chodorovas ketina vėl vykti į Niujorką, pažįstamas prancūzų televizijos prodiuseris paprašė parengti trumpą pasakojimą apie J. Meką vienai televizijos programai.

Pašnekovas juokiasi, kad jo reakcija į šį pasiūlymą šiandien gali atrodyti keista: „Pasakiau, kad esu nepriklausomas kino kūrėjas, niekada nedirbau niekieno užsakymu ir kad šią užduotį galėtų atlikti kas nors kitas. Bet prodiuseris nepasidavė ir įtikinėjo, kad man tai gali puikiai pavykti.“

Darbas iš tiesų pavyko, ir P. Chodorovui teko tik apgailestauti, kad nufilmuotą medžiagą jis privalėjo sutrumpinti vos iki 6 minučių trukmės pasakojimo. Tačiau kiek vėliau proga grįžti prie šios temos pasitaikė dar kartą. 2002 m. vienas Paryžiaus trumpametražių filmų festivalis ruošė J. Meko 80-mečiui skirtą retrospektyvą. Sužinoję, kad šia proga į Paryžių atvyks ir pats retrospektyvos kaltininkas, to paties televizijos kanalo atstovai P. Chodorovo vėl paprašė parengti interviu su J. Meku. Iš šio bei ankstesnio jųdviejų susitikimų ir gimė filmas.

„Nebūk pernelyg rimtas“. (Organizatorių archyvo nuotr.)

Anot režisieriaus, pats J. Mekas buvo ir sudėtingas filmavimo subjektas, ir drauge labai paprastas. „Jonas juk nuolat filmavo save ir visus aplinkui. Jei kas atsiklausdavo, ar gali jį nufotografuoti arba nufilmuoti, jis nusimindavo: „Kodėl tu klausi? Aš gyvenime to neatsiklausiau.“ Kita vertus, jei kas nors pernelyg ilgai jį filmuodavo, Joną tai erzindavo. Kartais būdavo sunku suprasti, kas jam iš tiesų patinka“, – pasakojo filmo kūrėjas.

Tais laikais, kai J. Mekas ėmė filmuoti, dar niekas negalvojo apie asmens duomenų apsaugą ar nenorą viešinti savo atvaizdo. Tačiau ir vėliau, P. Chodorovo pastebėjimu, šiam filmininkui dėl to nekilo problemų. Jis niekada neprašydavo leidimo filmuoti ir niekada dėl to nesulaukdavo priekaištų. Nors čia P. Chodorovas prisimena smagią istoriją, kaip kartą J. Mekas filmavo poezijos skaitymus, kuriuose dalyvavo Jackas Kerouacas bei Allenas Ginsbergas. Pastarasis lietuviui pasakė, kad jo kamera skleidžia triukšmą ir trikdo klausytojus, todėl paprašė ją išjungti. O jau vėliau, žiūrėdamas medžiagą, A. Ginsbergas nusistebėjo: „Užfiksavai labai svarbų dalyką, kodėl nefilmavai ilgiau?“ Į tai J. Mekas atsakė: „Bet juk tu pats liepei man liautis.“

Kukli filme nuskambanti J. Meko frazė, esą jis nesukūrė nieko revoliucingo, atspindi ir įprastą šio žmogaus laikyseną gyvenime. Ilgametis jo bičiulis pastebi, kad Jonas buvo tikrai kuklus: jo kaip menininko ego netapo visa užgožiantis. Jis kratėsi būti vadinamas avangardinio kino pionieriumi ar krikštatėviu ir sakė: „Aš viską skolingas tiems, kurie buvo prieš mane.“ Dar savo gyvenimo Niujorke pradžioje, dirbdamas fabrikuose, drabužių valykloje J. Mekas susidomėjo eksperimentiniu kinu, ypač – Marie Menken darbais. Ši amerikiečių eksperimentinio kino kūrėja (beje, gimusi Niujorke, išeivių iš Lietuvos šeimoje) jį įkvėpė ir suteikė pasitikėjimo pačiam kurti filmus. „Taigi J. Mekas nesijautė išradęs kokią nors naują formą – visa tai egzistavo ir iki jo. Kita vertus, jis buvo pirmasis, galėjęs kurti tokius poetinius filmus, trukusius kad ir tris valandas. Jo nuomone, tai nebuvo revoliucija. Bet pasauliui tai buvo svarbu“, – sakė P. Chodorovas.

Apie vieną garsiausių lietuvių pasaulyje dažnai kalbama vien kaip apie kino kūrėją, tačiau ne mažesnis jo pėdsakas liko ir nepriklausomo kino platinimo bei archyvavimo srityje. Pasak P. Chodorovo, joje situacija su J. Meko atėjimu pasikeitė kardinaliai: „Iki tol norėdamas platinti filmą turėjai priklausyti kokiai nors unijai, dirbti su Holivudo prodiuseriais. O Jonui buvo įdomu, kaip nepriklausomas kinas galėtų pasiekti didžiuosius ekranus. Iki jo tokios sistemos tiesiog nebuvo, ir Jonas ją sukūrė.“

Žiūrėdamas J. Meko filmus, kuriuose rodomos scenos iš Jurgio Mačiūno ar Andy Warholo gyvenimo, P. Chodorovas anksčiau vis pagalvodavo, kas nufilmuos paties J. Meko gyvenimo scenas. Viena vertus, sunku tai padaryti geriau už jį, nuolat filmavusį savo kasdienybės poetiką. Kita vertus, geriausi jo draugai taip pat sukosi kino pasaulyje, todėl atrodė įdomu, koks J. Mekas atsiskleistų prieš jų kameras. Keletą tokių kino pasakojimų, sukurtų jo bičiulių ir bendražygių, bus galima pamatyti ir per VDFF. Šiam festivaliui P. Chodorovas sudarė specialią programą „Jono Meko portretai“, kurioje bus rodomi nuo 1964 iki 2013 m. sukurti filmai. Jis aiškino sąmoningai siekęs sudėlioti J. Mekui skirtą programą iš kuo įvairesnių laikotarpių, kuo skirtingesnių filmavimo vietų: „Norėjau jį parodyti tokį, kokio nematėme jo paties filmuose. Parodyti, kaip jis žaismingai elgiasi prieš kito kamerą, kokie vyksta pokalbiai, kokie jo santykiai su kitais žmonėmis. Norėjau parodyti daug skirtingų Jonų Mekų.“

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis vyks Vilniuje (rugsėjo 19–29 d.), Kaune (rugsėjo 23–25 d.) ir Klaipėdoje (spalio 1–3 d.).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų