(Scanpix nuotr.)

Fatima. Po šimto metų

Fatima. Po šimto metų

Iš Lisabonos stoties pajuda autobusas, kurio maršrutas driekiasi per keliautojų pamėgtas vietas iki šalies šiaurėje esančios Bragos. Audris Narbutas iš šio autobuso išlipa vienoje pirmųjų stotelių.

Fatima yra jauki, miela vietovė centrinėje Portugalijoje. Jos ryškiai mėlynas dangus ir žalios kalvos tarytum alsuoja tuo dažnam lietuviui itin patraukliu Pietų Europos oru. Prieš akis driekiasi pliki laukai, vietomis paįvairinti kaimelių, prasigyvenusių iš gyvulininkystės ir augalininkystės.

Būtent toks ramus gyvenimo ritmas prieš šimtmetį buvo daugelio portugalų kasdienybė. Tačiau Fatimos istorija nauja vaga pakrypo 1917 m. gegužės 13-ąją, kai aštuonerių Francisco, jo septynerių sesuo Jacinta Marto ir jų dešimtmetė pusseserė Lucia Santos pirmą kartą regėjo Švč. Mergelės Marijos apreiškimą.

Šiemet krikščioniškasis pasaulis mini šio apreiškimo šimtmetį, o popiežius Pranciškus kovo 23-iąją paskelbė, kad nėra jokių kliūčių Jacintą ir Francisco paskelbti šventaisiais.

Tai paskatino pasidomėti šimtmečio senumo įvykiais Fatimoje, paieškoti sąsajų su Lietuva ir galiausiai pasidomėti, kaip Portugalija rengiasi sutikti popiežių Pranciškų bei minias piligrimų iš viso pasaulio?

Žodis „rengiasi“ atrodo itin taiklus, nes išlipęs autobusų stotyje kol kas nepamatysi minios turistų. Gal tik vienur ar kitur vaikščiojantį vienišą prancūzą, vokiečių porelę ar ispaniškai burkuojančius įsimylėjėlius.

Tačiau nereikėtų apsirikti, nes vietos verslas nusitaikęs į kitos grupės klientus – piligrimus ir kunigų lydimas tikinčiųjų grupes, – o ne vienišus keliautojus. Tai išduoda ir viešbučių bei restoranų pavadinimai. Galite apsistoti „Hotel Aleliuja“ ar papietauti Šventojo Kryžiaus restorane.

Išaukštinimo galimybė

Kad geriau suprastume įvykius Fatimoje ir artėjančio jubiliejaus reikšmę, būtina į šią istoriją žvelgti per dvasinę ir religinę prizmę. Krikščioniškoje tradicijoje būti mažam anaiptol nereiškia būti menkesniam. Priešingai, nuolankumas – galimybė būti išaukštintam.

Evangelistas Morkus Jėzaus lūpomis prabyla: „Leiskite mažutėliams ateiti, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, neįeis į ją“ (MK 10, 13-16). Galbūt būtent vaikiškas tyrumas ir nuoširdumas ir buvo svarbiausios priežastys, kodėl Švč. Mergelė Marija apsireiškė šiems trims vaikams 1917 m. gegužės 13-ąją.

Galite apsistoti „Hotel Aleliuja“ ar papietauti Šventojo Kryžiaus restorane.

Dar prieš kelionę į Fatimą susitikome su šią istoriją tyrinėjančiais mokslininkais. Lisabonos universiteto profesorius José Maria André pabrėžia, kad tuo metu didelė dalis portugalų buvo neišsilavinę ir jų pasaulis buvo labai mažas: „Pažįstu žmonių, kurie gyveno 10 kilometrų nuo Atlanto vandenyno ir niekada nebuvo jo regėję. Ne išimtis buvo ir piemenys, kuriems apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Iš jų tik sesuo Lucia šiek tiek mokėjo skaityti. Todėl klausydami pranašystės vaikai pamanė, kad Švč. Mergelės Marijos vardas yra Rusija. Žinoma, jis jiems atrodė keistas, bet vaikai tiesiog klausėsi, ką jiems kalba Marija. Jie nesuprato ir daugiau dalykų iš pranašystės, kurie siejami su kūnu. Dievo Motinos žodžius apie kūno nuodėmes ir nusidėjėlius, kurie kentės dėl jų, jie suprato kaip mėsos valgymą penktadieniais. Jie nebuvo nieko girdėję apie lytinius santykius.“

Tokius vaikų apmąstymus galima nesunkiai suprasti: portugalų kalboje tiek šalių pavadinimai, tiek vardai prasideda „a“ (jei tai moteriškas vardas ar šalies pavadinimas) ir „o“ (jei vyriškas), tad nežinant konteksto „a Rússia“ gali būti suprastas ir kaip moters vardas, ir kaip šalies pavadinimas.

Trys paslaptys

Švč. Mergelė Marija nuo 1917 m. gegužės 13 d. iki spalio 13 d. trims piemenims pasirodė šešis kartus ir atskleidė tris paslaptis.

Profesorius J. M. André pasakojo, kad pirmoji žinia skelbė apie Dievo ir pačios Mergelės Marijos liūdesį dėl nedoro žmonių elgesio ir bandymo nuolat mėginti Viešpatį. Piemenims perduota žinia, kad žmoniją ištiks nelaimė, jei ji nesikeis ir netaps geresnė. Tikintieji turi kasdien kalbėti rožinį ir prašyti Viešpaties atleidimo. Pirmoji paslaptis – tai pragaro kančių parodymas. Mergelė Marija paklausė, ar vaikai sutiktų skirti mažas aukas, kad išgelbėtų dalį nusidėjėlių, ir šie sutiko.

Antroji paslaptis – apie gailestingosios Marijos širdį, nerimaujančią dėl Rusijos. Jeigu nepasikeis, ši šalis gali atnešti didelį skausmą visam pasauliui (šiandien neretai manoma, kad omenyje turėtas Antrasis pasaulinis karas).

Trečioji paslaptis ilgą laiką liko neatskleista, tačiau 2000 m. Vatikanas paviešino jos tekstą, skelbiantį, kaip ant kalvos grupė kareivių nužudo popiežių. Trečioji paslaptis neretai laikoma mistiškiausia ir labiausiai diskutuotina, nes pradžioje planuota ją atskleisti 1960 m., kaip buvo prašiusi Mergelė Marija, tačiau tai nepadaryta iki 2000 m. birželio 26 d. Tuomet Vatikanas paviešino tekstą, kuriame buvo aprašomas reginys, kaip grupė karių nužudo popiežių, vyskupus ir tikinčiuosius. Du angelai nusileidžia į Žemę, surenka jų kraują bei sielas ir pakyla pas Viešpatį Dievą.

Nemažai žmonių bei Vatikanas ėmė tikinti, kad pranašystėje kalbama apie 1981 m. gegužės 13-osios pasikėsinimą nužudyti popiežių Joną Paulių II, tačiau ilgainiui ši mintis pradėta kvestionuoti, nes pranašystėje buvo regima popiežiaus mirtis, o Jonas Paulius II išgyveno. Netgi šiandien dalis Bažnyčios atstovų yra įsitikinę, kad trečioji paslaptis nėra iki galo išsipildžiusi.

Vienas tokių žmonių – Fatimoje daugelį metų gyvenantis belgų kilmės kunigas, Šventojo Kryžiaus ordino vienuolis Fransas de Dekenas. Vienas šio ordino vienuolynų yra vos dešimt minučių pėsčiomis nuo Fatimos bazilikos. Įėjus į vienuolyno vidinį kiemelį akį patraukia išpuoselėta augmenija ir gėlės. Patogiai įsitaisome ant suolelio vienuolyno kiemelyje, šiek tiek pasikalbame apie Lietuvą ir Portugaliją, tačiau kalbai pakrypus link Fatimos istorijos tėvas Fransas neslepia abejonių: „Mūsų vienuolynas daug dėmesio skiria angelams, meldžiasi už juos ir prašo jų pagalbos. Todėl Fatimos istorija yra itin svarbi, nes joje dalyvauja angelai. Vis dėlto manau, kad trečioji paslaptis nėra iki galo atskleista ir išsipildžiusi.“

Tokiai kunigo pozicijai prieštarauja profesorius J. M. André, siūlantis pažvelgti į buvusio popiežiaus Benedikto XVI poziciją: „Tuomet dar būdamas kardinolu Josephas Ratzingeris pareiškė, kad paviešintas visas tekstas ir pranašystė išsipildė. Jis daugelį metų tyrinėjo Fatimos istoriją, todėl Benedikto XVI žodžiais tikrai verta pasikliauti. Egzistuoja ir kita problema. Diskusijos apie trečiąją paslaptį yra pasiekusios tokį lygį, kad kartais kitos dvi nustumiamos į šalį. Nemanau, kad tai gera praktika.“

Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, tikrai nebūtų prasminga neskirti dėmesio pirmosioms paslaptims. Vien jau dėl to, kad teologai pastebi rimtų sąsajų su SSRS griūtimi, taigi, ir Lietuva tiesiogiai.

Štai keletas istorinių faktų, kurie neretai siejami su apreiškimu Portugalijoje: 1984 m. sprogimas sovietams priklausiusioje Severomarsko jūrų bazėje sunaikino du trečdalius Šiaurės flotilės raketų, ir nemažai mokslininkų tai laiko didžiausiu sovietų laivyno praradimu nuo Antrojo pasaulinio karo laikų; 1984 m. mirė Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Ustinovas, puoselėjęs planus įsiveržti į Vakarų Europą; 1985 m. kovo 10 d. mirė Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Konstantinas Černenka; kitą dieną generaliniu sekretoriumi išrinktas Michailas Gorbačiovas; 1986 m. balandžio 26 d. įvyko sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje; 1988 m. kovo 12 d. sprogo didelio nuotolio SS-24 raketų variklių gamykla; 1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena; 1989 m. lapkritį–gruodį kilo taikios revoliucijos Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Albanijoje; 1990 m. susijungė Rytų ir Vakarų Vokietija; 1991 m. gruodžio 25 d. žlugo Sovietų Sąjunga.

Galerija

Bažnyčia žvelgė atsargiai

Fatimos apreiškimas nėra politinis reiškinys, bet vis dėlto jis turėjo rimtų kultūrinių ir netgi politinių padarinių Portugalijos raidai. Šiandien Lietuvoje manoma, kad Portugalija yra aktyvi katalikiška valstybė, tačiau toks požiūris neretai yra itin supaprastintas, o pačios šalies istorija kur kas labiau komplikuota, nei esame įpratę manyti.

1917 m. Portugalijos politinis elitas buvo ypač antikatalikiškas. Dar daugiau – šiandien akademinė bendruomenė gana atvirai kalba, kad tuo metu šalį iš esmės valdė masonai. Tiek profesorius J. M. André, tiek Naujojo Lisabonos universiteto profesorius, politologas Armando Marquesas Guedesas yra linkę teigti, kad XX a. pradžioje šalis priklausė nuo masonų.

„XX a. pradžioje Portugalijoje masonai buvo itin įtakingi. Klasikiniu pavyzdžiu galime laikyti Alfonso Costą, kuris aktyviai vykdė antikatalikišką politiką, buvo teisės profesorius Koimbroje, ėjo teisingumo ministro pareigas, o vėliau, iki 1911 m. rugsėjo 3 d., buvo premjeras. Per šį laikotarpį A. Costa ištrėmė jėzuitus iš Portugalijos ir įvedė griežtą Bažnyčios ir valstybės atskyrimą“, – pasakojo A. M. Guedesas.

Tokia itin antikatalikiška valstybės pozicija atliko svarbų vaidmenį 1917 m. gegužės 13-osios istorijoje. „Nors tuo metu žmonės buvo itin sėslūs ir jiems didžiulė kelionė buvo penki kilometrai nuo namų, žinia apie Švč. Mergelės Marijos apreiškimą pasklido itin greitai. Žmonės kalbėjo, kad piemenys matė Mariją, kad ši jiems perdavė žinią, bet, žinoma, daugelis iš pradžių netikėjo šia istorija, net artimieji netikėjo, kad vaikams galėjo apsireikšti Dievo Motina, – kalbėjo J. M. André. – Kitaip elgėsi šalies politinis elitas. Vaikai buvo sulaikyti ir nugabenti pas Oreno (pagrindinis miestas Fatimos apylinkėse) merą. Ten su jais elgtasi ypač šiurkščiai, jie patyrė psichologinę prievartą. Meras uždarė vaikus kambaryje ir pagrasino sudeginti gyvus. Sunku ir nusakyti, ką jie turėjo jausti. Jacinta prašėsi pas mamą, bet jos pusseserė pasiūlė paaukoti šį skausmą Dievui už nusidėjėlius, ir Jacinta iškart sutiko.“

Vaikams buvo itin nemalonu, kad netgi giminaičiai manė, jog jie tik išsigalvojo regėjimus.

Gandas apie Švč. Mergelės Marijos apreiškimą tik stiprėjo, bet būta ir atkaklių skeptikų, o neretai ir tarp artimiausių žmonių. Vaikams buvo itin nemalonu, kad netgi giminaičiai manė, jog jie tik išsigalvojo regėjimus. Ne paskutinėje vietoje buvo ir atsargi vietos Bažnyčios hierarchų pozicija. Jie bijojo, kad vaikų apreiškimo istorija gali būti paprasčiausias valdžios triukas, skirtas vyskupams žmonių akyse diskredituoti.

„Pradžioje Bažnyčios hierarchai elgėsi atsargiai. Valdžia juos galėjo apšaukti lengvatikiais, kurie patikėjo trimis vaikais, iš kurių du visiškai nemoka nei skaityti, nei rašyti. Toks antikatalikiško politinio elito veiksmas būtų buvęs visiškai pagrįstas“, – teigė J. M. André.

Tad nieko keista, jog per vieną Dievo Motinos apreiškimų vaikai guodėsi, kad žmonės jais netiki. Švč. Mergelė Marija pažadėjo spalio 13 d. parodyti stebuklą, kuris paskatins visus patikėti jų žodžiais. Ši žinia vėl pasklido po kraštą, daugelis juokėsi, o vietos žiniasklaida, kuri anuomet aktyviai bendradarbiavo su Portugalijos valdžia, atvyko paneigti kalbų apie stebuklą, susirinko daugybė intelektualų ir paprastų žmonių.

Šiandien sutariama, kad „Saulės stebuklą“ regėjo mažiausiai 70 tūkst. gyventojų. „Tai, ko gero, didžiausias stebuklas krikščionybės istorijoje, jeigu kalbame apie jį mačiusių žmonių skaičių. Net Kristaus stebuklų nebuvo regėjusios tokios minios“, – sakė kunigas F. de Dekenas.

1917 m. spalio 13 d. žmonės susidūrė su neįtikėtinu reginiu, kurio moksliškai paaiškinti bei rasti bendro sutarimo nepavyksta ir šiandien. Stebuklą regėjo daugybė gyventojų, o skaityti dorai nemokantys vaikai aiškiai žinojo, kada jis įvyks.

„Staiga saulės spalva pasikeitė į kelias skirtingas, panašiai kaip vaivorykštė, ir ėmė judėti danguje. Tai regėdami žmonės išsigando, kad saulė nukris ir visus pražudys, tuo pačiu metu prapliupo lyti, tačiau dalis pamaldesnių suskliaudė skėčius, atsiklaupė ir meldėsi, o kiti liko stovėti. Galiausiai tie, kurie buvo priklaupę, liko sausi, o stovintys su skėčiais permirko kiaurai. Stebuklas truko apie dešimt minučių“, – jo detales dėstė J. M. André.

Stebuklą detaliai aprašė netgi antikatalikiška spauda, daug žmonių atsivertė į tikėjimą ir tapo praktikuojančiais katalikais. Iš 1917 m. spalio 13 d. mus pasiekia daugiausia nuotraukos, kuriose matomos didžiulės nustebusių žmonių minios. Kitas dėmesio vertas šaltinis yra sesers Lucios, vienintelės iš piemenų, kuri nugyveno ilgus metus po apreiškimo, memuarai („Fatima in Lucia’s own words“).

Kiti du piemenys mirė labai jauni. Francisco paliko šį pasaulį 1919 m. balandžio 4 d., o 1920 m. vasario 20 d. iš gyvenimo pasitraukė ir Jacinta. Šiandien brolio, sesers ir pusseserės, mirusios 2005 m., palaikai ilsisi Fatimos bazilikoje.

Patarimai keliaujantiems

Fatimos jubiliejus minimas visus metus, vyksta koncertai ir kiti renginiai, tačiau svarbiausias jų yra popiežiaus Pranciškaus vizitas gegužės 12 ir 13 d. Tikimasi, kad būtent per šį apsilankymą bus paskelbta Jacintos ir Francisco kanonizacija.

1955 m. įsteigtame Fatimos Šventovės muziejuje klausydamiesi muzikos garsų lankytojai turi galimybę prisiliesti prie pranašystės istorijos, taip pat aplankyti Jacintos, Lucios ir Francisco kapus Fatimos bazilikoje.

Ryškiausi Fatimos apsireiškimo šimtmečio akcentai, be Popiežiaus vizito, bus spalio 13 d. rengiami koncertai „Saulės stebuklui“ paminėti – pasirodymą surengs Gulbenkiano choras ir orkestras, vadovaujami Joanos Carneiro. Šiame koncerte bus atliekami škotų klasikinės muzikos pažibos Jameso MacMillano kūriniai, diriguos pats kompozitorius.

Per popiežiaus vizitą Fatimos apylinkėse esančių viešbučių kambarių kainos siekia 1000 ir daugiau eurų. Todėl nakvynės verta paieškoti toliau, galbūt Lisabonoje, nuo kurios kelionė autobusu trunka 1,5 valandos.

Kainos užeigose ir restoranuose taip drastiškai nekyla kaip viešbučiuose. Vietos gyventojų pamėgtame restorane „Apollo Cafe“ ant grotelių keptas jautienos kepsnys kainuoja 14,5 euro. Ankštoje „Churrasqueira Lebre“ už jautienos kepsnį sumokėsite 6,5 euro.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų