(Dalios Smagurauskaitės nuotr.)

Evakuacijos zona

Evakuacijos zona

Pustrečio tūkstančio kvadratinių kilometrų plotas su savomis taisyklėmis, apleistais miestais, technikos kapinynais ir radiacijos kišenėmis. Černobylį lankanti Dalia Smagurauskaitė užrašo čia likusių daiktų papasakotas istorijas.

Ryte pabudau nuo šalčio, besidaužančio lietaus garso ir nesibaigiančių duobių kelyje. Iki įvažiavimo į zoną buvo likusios kelios dešimtys kilometrų. Liūtis staiga liovėsi, už automobilio lango pro šalį skriejo beprotiškai gausiai žydintys obelų sodai, žalios pievos ir kur ne kur pasitaikantys namai. Galiausiai atsidūrėme Dytiatky kontroliniame poste. Po patikros pareigūnai pakėlė užtvarą ir įleido į zoną.

Prieš atvykdama čia įsivaizdavau, kad aš ir bendrakeleiviai esame tarsi bebaimiai tyrinėtojai, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia: prie kontrolinio posto vienas po kito rinkosi automobiliai ir turistiniai autobusai. „Katastrofų turizmas“ ne toks ir retas reiškinys, o Černobylio evakuacijos zoną per metus aplanko apie 20 tūkst. oficialių turistų: nuotykių ir adrenalino mėgėjų, žmonių, norinčių pamatyti, kaip atrodys pasaulis po branduolinės katastrofos, radiofilų.

Koks didžiausias Černobylio evakuacijos zonos pavojus? Lengvas klausimas, pamaniau jį išgirdusi iš kelionės iniciatoriaus, taigi spinduliuotė. Tačiau gal 20 kartų zonoje buvęs Šarūnas Jasiukevičius paneigia mano spėjimą. Nors radiacinis fonas čia skiriasi nuo įprasto (pavyzdžiui, Pripetėje siekia 0,7 mikrosiverto per valandą, kai leistinas yra 0,05–0,15 μSv/val.), bet spinduliuotės lygį galima pamatuoti ir jos vengti. Žinoma, yra ir ypač radioaktyvių vietų, daiktų, pastatų – teritorija saugoma ne be reikalo. Didesnį pavojų kelia laukiniai žvėrys. Zonoje medžioti draudžiama jau daugiau nei tris dešimtmečius, todėl šernai, stirnos, elniai, Preževalskio arkliai, briedžiai, lapės veisiasi be jokių apribojimų. Čia gyvena ir keli šimtai vilkų, užaugančių iki 85 kg (paprastai žvėris sveria 30–65 kg). Žiemą šie medžioja gaujomis ir nebijo žmonių. Visai neseniai buvo pastebėtos kelios meškos.

Galerija

Visgi pirmoji zonos pavojų vieta atitenka dvikojams. Netrukus tuo įsitikiname. Už kelių kilometrų nuo kontrolės posto važiuodami per tiltą pamatome keistą sceną: ginkluotus pareigūnus, ant žemės sėdinčius tris vyrus, išmėtytus daiktus. Tai stalkeriai – nelegaliai į zoną patenkantys ir po ją keliaujantys žmonės. Į Černobylio evakuacijos zoną jie leidžiasi po vieną ar kelis, keliauja tik tamsoje, nenaudoja šviesos šaltinių. Sakoma, kad stalkeriu vadintis galima tik įveikus pėsčiomis atstumą nuo zonos pradžios iki jos centro, iš viso apie 50 kilometrų.

Stalkeriai žino, kaip teritoriją pereiti saugiai, išvengti radiacijos kišenių. Jie susiplanuoja maršrutą taip, kad netektų miegoti radioaktyviose vietose, pasiima pakankamai maisto ir vandens arba žino, kur jo galima saugiai pasipildyti. Dalis jų vadinami juodaisiais stalkeriais ir puldinėja kitus nelegaliai keliaujančius, atima jų maistą, drabužius, įrangą. Minėtiems trims stalkeriams nepasisekė, nes zoną saugantys patruliai juos pričiupo ir rado ginklų. Jie paprasta bauda neatsipirks ir bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Saulės nutviekstoje Pripetėje pavasaris sprogsta akinama žaluma. Tik atidžiai žvalgantis pro automobilio langus matyti kiek toliau nuo gatvių krūmuose ir medžiuose skęstančių daugiabučių, mokyklų, darželių ir kitų kažkada 50 tūkst. gyventojų turėjusio miesto pastatų. Mus lydintis pareigūnas parodo daugiabutį, kuriame pats gyveno su šeima iki katastrofos. Po to maždaug penkerius metus praleido įvairiose gydymo įstaigose. Dabar didžiausias jo „vaistas“ – alkoholis.

Į zonoje esančius pastatus teoriškai eiti draudžiama. O praktiškai viskas priklauso nuo lydinčio pareigūno geros valios ir būdų tą valią „pagerinti“. Užsukame į 3-iąją vidurinę mokyklą. Apsilaupiusios sienos, ant žemės ir rašomųjų stalų paskleistos knygos bei sąsiuviniai. Atsiverčiu vieną jų: rusų kalbos namų darbai atlikti balandžio 25-ąją, likus dienai iki katastrofos. Matematikos kabinetas, chemijos kabinetas, koridoriuje sustatyti portretai. Dar vienos patalpos – galbūt valgyklos – grindys padengtos storu vaikiškų dujokaukių sluoksniu. Šalia mokyklos – baseinas. Šis po katastrofos veikė dar dešimtmetį, nes juo naudojosi atominės elektrinės darbuotojai. Dabar pro didžiulius bestiklius langus tuščią dugną ir apdulkėjusias plyteles nutvieskia saulė.

 Žvelgiant iš aukštybių sunku patikėti, kokia trumpa ir kraupi šio miesto istorija.

Pareigūnas nutaria pabūti geras, todėl skiria maždaug pusvalandį, per kurį galime užlipti ant šešiolikaaukščio stogo. Dar prisaikdina netriukšmauti, ant laiptų aikštelių nestoviniuoti daugiau nei trims žmonėms ir nesiartinti prie stogo krašto, antraip gali pamatyti patruliai. Ties dešimtu aukštu jau sunkiai gaudau orą, bet nesustodama lipu toliau. Butų durys atviros, patalpos tuščios, nėra net radiatorių. Tik dujinės viryklės kažkodėl paliktos. Galiausiai nuo stogo atsiveria žaliuojančio miesto panorama. Pripetės pakraštyje spindi naujasis sarkofagas, o tolumoje matyti radiolokacinė antena DUGA, oficialiai žemėlapiuose žymėta kaip pionierių stovykla. Žvelgiant iš aukštybių sunku patikėti, kokia trumpa ir kraupi šio miesto istorija.

Kai kuriose zonos vietose radiacinis fonas normą viršija šimtus ar net tūkstančius kartų. Tokie drenažiniai Pripetės kanalai ar 126-osios ligoninės rūsiai, į kuriuos buvo verčiami pirmųjų avarijos likvidatorių drabužiai, čiužiniai ir kiti daiktai. Visi likvidatoriai žuvo nuo spindulinės ligos tą pačią naktį, o jų daiktai, vis dar likę po ligonine, tebėra ypač radioaktyvūs. Į pavojingiausias vietas leistis ryžtasi nebent nelegalūs radiofilai.

Pripetės pakraštyje iki šiol stovi kaušas, kuriuo nuo reaktoriaus buvo renkamos grafito nuolaužos ir metamos į reaktorių. Kaušas ir dabar skleidžia gerokai normą viršijančią spinduliuotę. Avarijos likvidacijoje dalyvavusių vairuotojų ir operatorių laukė vienodas likimas – per kelerius metus visi mirė nuo spindulinės ligos komplikacijų. Tiesa, zonoje sklando pasakojimas, kad kauše miegojo stalkeris, tik apie jo likimą nutylima. Kažkur netoli yra ir nedidelės technikos kapinės. Automobiliai surūdiję ir užgožti krūmų, tik išmintas takas ryškiai vingiuoja šiuo keistu labirintu.

Po evakuacijos buvo nugriautas ir po žemėmis palaidotas Kopačio kaimas. Dabar šalia jo stūkso kolūkio technikos kapinynas ir radioaktyvioji branduolinio kuro dalelė, prie kurios su dozimetru noriai fotografuojasi turistai. Sprogus reaktoriui buvo iškirstas ir utilizuotas vadinamasis Rudasis miškas, kuriame po avarijos nusėdo didžiausias kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Važiuojant per šį mišką, sustoti nerekomenduojama, juo labiau lipti iš automobilio ir nuklysti nuo kelio. Toks „nuotykis“ gali turėti lemtingų padarinių net ir didžiausiems ekstremalams.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų