(Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Erdvė menui ir menininkui

Erdvė menui ir menininkui

Šiuolaikiškos patalpos Vilniaus centre, regis, puikiai tiktų kuriam nors iš modernių biurų. Panašios patirties jos jau yra turėjusios, tačiau šiuo metu erdvės išgyvena meninį renesansą – čia įrengta tapybos studija ir galerija. Po jas dairosi Viktorija Vitkauskaitė.

Pravėrusi duris sudvejoju, kur link pirmiausia taikyti fotoaparato akį ir brėžti pokalbio liniją. Vienoje pusėje – gyventi ir dirbti pritaikyta studija, po kurią pasidairyti ypač vilioja garsiojo italų gamintojo „Fornasetti“ baldai. Kitoje – galerinės erdvės, kuriose eksponuojami Simono Gelminauskio darbai. Šių atsiradimo istorija – ne mažiau įdomi nei pačiam autoriui priklausančios patalpos.

Verslininkas ir diplomuotas menininkas jas įsigijo dar prieš 12 metų, kai nuo tapybos buvo atitrūkęs ir grįžti net negalvojo. Kažkada, tiesa, buvo Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentas, tačiau nebaigęs studijų iš mokslo įstaigos buvo pašalintas, o dėmesį, laiką ir energiją greitai pasiglemžė įsibėgėję verslai.

„Į savo ankstesnius paveikslus tuo metu negalėdavau net žiūrėti“, – prisipažįsta S. Gelminauskis, mudviem vaikštant po galeriją. Akivaizdu, kad kažkas vėliau gyvenime pasikeitė iš esmės. Pašnekovas neslepia, jog tam prireikė įdėmiau pažvelgti į save, atsigręžti į praeitį ir atsakyti į kai kuriuos kylančius klausimus. Susidūrimas su Geštalto terapija ir jos specialistų pagalba leido, S. Gelminauskio žodžiais, „išsiarchyvuoti“, kad reikalai su tapyba vis dėlto dar nebaigti. Verslininkas nutarė grįžti ne tik prie tapybos, bet ir prie studijų. Vėl tapo VDA trečiakursiu, o 2018-aisiais – tarsi 50-ojo jubiliejaus proga – įgijo bakalauro laipsnį Skulptūros katedroje.

Po diplominio darbo, pavadinto „Dvasine dykuma“, ekspoziciją ir dairomės vaikštinėdami jo galerijoje. Didelio formato paveikslai – tik viena bakalauro darbo dalių. Čia pat, galerijoje, apgintą darbą taip pat sudarė instaliacija ir vaizdo medžiaga. S. Gelminauskis sąmoningai akcentavo ne tik pačius tapybos kūrinius, bet ir jų eksponavimo būdą. Viena kūrybos dalių – ant žemės nutiestas didžiulis drobės ritinys su ekspresyviais potėpiais – lyg provokacija: iš pradžių norisi atsargiai jį apeiti ir stengtis jokiu būdu neužminti. Bet pamačius, kaip drąsiai juo žingsniuoja pats tapytojas, tampa aišku, jog tai – irgi sumanymo dalis.

Grįžęs prie tapybos S. Gelminauskis ilgokai tapė nedidelio formato kūrinius. Vėliau, iš realistinės krypties pasukus į abstraktųjį ekspresionizmą, keitėsi ir formatai: darbų kraštinės siekė pusantro, du metrus, o tada autorius nusprendė paeksperimentuoti su didžiuliu drobės ritiniu, kuris dabar ir patiestas ant galerijos grindų. „Didelis formatas turi savitos magijos. Bet menininkui tai – ir didelis iššūkis. Be to, kuriant tokio formato darbus natūraliai reikia ir erdvių patalpų“, – pasakoja tapytojas.

Susidūrimas su Geštalto terapija leido suvokti, kad reikalai su tapyba vis dėlto dar nebaigti.

Parodydamas ne tik galutinį proceso rezultatą – paveikslus, bet ir darbinę dažais nutaškytą aplinką, S. Gelminauskis teigia norėjęs taip desakralizuoti tapybą. „Anksčiau menas buvo eksponuojamas sterilioje aplinkoje. Man norėjosi tai sugriauti, išplėsti ribas ir demistifikuoti tapybos procesą“, – aiškina menininkas. Jis sąmoningai atsisakė paveikslų rėmų, o instaliaciją ir tapybą eksponuoti pasirinko neformalioje aplinkoje – dirbtuvėje, taip siekdamas sunaikinti bet kokius bandymus idealizuoti kūrybos procesą.

Šiandienė galerija saugo ne tik jo kūrinius, bet ir prisiminimus apie apgintą diplominį darbą, čia sulauktus pelnytus sveikinimus. Tiesa, apie jos ateitį S. Gelminauskis kalba be rožinių vizijų. Galerijos šiose patalpose gimimą lėmė dar viena sostinės tendencija – iš Senamiesčio išsikraustantys biurai. Buvusiose biuro patalpose įrengtos pop-up galerijos veiklą jis kuriam laikui nutarė pratęsti, bet pastebėjo, kad fizinės galerijos nyksta ir kraustosi į internetą (arba apskritai baigia savo gyvenimą). „Mane kol kas į priekį varo entuziazmas. Puikiai suprantu, kad menas yra galios ženklas. Kita vertus, už jį Lietuvoje mažai kas nori mokėti. Pas mus dažniau kolekcionuoja dolerius, o ne meną“, – juokėsi S. Gelminauskis.

Natūralios dienos šviesos pripildytas patalpas pašnekovas išnaudoja ne tik savo darbams eksponuoti, bet ir kurti. Studijoje įrengta virtuvė, nedidelė biuro zona, įkurtas tapybos kampelis, tačiau pagrindiniai šios erdvės veikėjai – gausiai ant sienų iškabinti S. Gelminauskio paveikslai ir iš tolo atpažįstami „Fornasetti“ baldai. Kiekvienas šio gamintojo baldas yra ištapytas rankomis. Todėl senosios italų bendrovės gaminiai vertinami ne tik dėl išskirtinio dizaino, bet ir dėl juvelyriško kruopštumo.

„Kai pamačiau tuos baldus, pirmas įspūdis buvo, jog tai kičas. Bet ėmus domėtis jie atsiskleidė kitomis spalvomis“, – pasakoja S. Gelminauskis.

Studijoje surengta ir nuolat kintanti jo kūrinių ekspozicija. Čia – ir ankstyvieji tapytojo paveikslai, taip pat slepiantys daugybę istorijų. Pavyzdžiui, šalia sukabinti du tą patį Vilniaus senamiesčio kampelį vaizduojantys paveikslai – ankstyvosios ir vėlyvosios tapybos. Nutapytasis prieš porą dešimtmečių – niūresnių spalvų, bet tam, pasirodo, yra racionalus paaiškinimas: „Tais laikais juk negalėjai nusipirkti kokių nori dažų. Todėl ir naudojau tiek mažai raudonos spalvos – teko taupyti.“

Per 23 metus trukusią S. Gelminauskio tapybos pertrauką pasikeitė ne tik galimybės įsigyti dažų. Tapytojas pastebi, kad šiandien iš meno gyventi norinčiam kūrėjui ne mažiau nei talentas bei darbas svarbu ir vadyba. Todėl pats užsiima ir, jo žodžiais, „savivadyba“, o ateityje galvoja apie užsienio rinką ir tarptautines meno muges: „Vien tapyti šiandien jau nebeužtenka. Apskritai menininko veikloje dabar meno lieka ne tiek ir daug.“

Galerija

Komentarai

  • Na tikrai bohemiska aplinka. Gal ta gausybe priemoniu butu galima sudeti i medines dezutes nors meninikams budinga siek tiek chaoso

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų