(Pixabay nuotr.)

Dvi paros smėlio

Dvi paros smėlio

48 valandų per maža padaryti išvadoms apie Jordanijos beduinų gyvenimą. Bet, kaip įsitikina Viktorija Vitkauskaitė, tiek visiškai pakanka įsimylėti dykumai ir įgristi vietinių muzikai.

Saulė vis labiau atgręžia savo veidą, ir patyliukais imu dvejoti, ar sprendimas kartu temptis paltus buvo teisingas. Tačiau kiaurai košiantis šaltas vėjas primena: sausis – žiema ir Vadi Rumo dykumoje.

Į ją kelionę pradėjome šeštą valandą ryto, nedideliu turistų prikimštu autobusu pajudėję iš Vadi Musos miestelio, kuriame apsistoja visi norintys pamatyti vieną naujųjų pasaulio stebuklų – Petrą. Po maždaug pustrečios valandos kirtome saugomą dykumos teritoriją ir, išlaipinti iš autobusiuko, ėmėme dairytis savojo beduino. Tokių kaip mes – išplėstomis akimis besižvalgančių, laukiančių tolimesnės kelionės gidų – sutartoje vietoje lūkuriavo gal 20. Mums viešint dieną temperatūra nepakildavo aukščiau keliolikos laipsnių šilumos, o naktį nukrisdavo netgi žemiau nulio. Pridėkite į kaulus persismelkiantį vėją, lietaus tikimybę, skurdesnę nei įprasta smulkiąją dykumos augmeniją, ir taps aišku, kodėl sausis bei vasaris nėra populiarūs mėnesiai tarp norinčių patyrinėti Vadi Rumą.

Kartu tai reiškia galimybę iš tikrųjų patirti dykumą su visais atšiauriais jos veidais, o vaizdingiausiose vietose išvengti minios turistų. „Judu mano stovyklavietėje būsite vieninteliai svečiai“, – pareiškia mūsų pasiimti atvykęs beduinas. Parodęs šokti į chaki spalvos pikapo priekabą, pats sėda prie vairo, ir jau burzgiame dulkėtais mažyčio miestelio keliais. Čia gyvena apie porą tūkstančių žmonių. Mokyklos pastatą atskiriame iš ryškaus ant tvoros išrašyto šūkio apie švietimo svarbą pasaulyje. Turistams skirti namai iš tolo mirga VIP, „Best“ ir panašiomis iškabomis. Vis dėlto miestelis – tik įžanga į didįjį dykumos nuotykį. Neužsibūname ir mes: į pikapą įsėda mūsų vedliu dvi dienas būsiantis vyras. Jį, beje, taip pat galima vadinti Nuotykiu, bet tuo įsitikinsime vėliau. Kol kas dar kokį kilometrą pasikratome duobėtu keliu, tada iššokame iš automobilio ir trise pradedame žingsniuoti. Vis toliau nuo miestelio ribos, vis gilyn į dykumą.

Mėnulio slėnyje

Pirmieji gausesni keliautojų būriai iš Vakarų į Vadi Rumą plūstelėjo po 1962-ųjų. Tada čia buvo susukta kino juosta „Arabijos Lorensas“, pasakojanti apie garsų britų pulkininką ir keliautoją Thomą Edwardą Lawrence’ą. Filmas netrukus apipiltas „Oskarais“, o į dykumą, sužavėti nežemiškų juostoje matomų kraštovaizdžių, ėmė traukti turistai. Jau vakare, įsitaisiusi komfortiškoje palapinėje, bandau įsivaizduoti, kaip tokios kelionės atrodė prieš pusšimtį metų, kai teko susidurti su kalbos barjeru, verstis be „Google“ ir „Wi-fi“, o nakvynės galimybės tebuvo dvi – po žvaigždėtu dangumi arba tikrose beduinų palapinėse.

Šiandien Vadi Rume įrengtos 30–35 turistams skirtos stovyklavietės (beje, sezono metu jose leidžiama miegoti ir po atviru dangumi, nors tai gali kainuoti papildomai). Priklausomai nuo pasirinkimo, jose tikėtinas karštas vanduo, belaidis internetas, šildomi lovos čiužiniai ir kiti komforto atributai. Per dvi žygio dienas daugelį stovyklaviečių pavyko pamatyti tik gerai įsižiūrėjus: saugant kraštovaizdį, palapinių aukštis, koloritas, medžiagos, iš kurių jos gaminamos, yra griežtai reglamentuojami. Todėl prie margų uolų prisiplojusias tokias pat margas palapines iš pradžių sunku pastebėti. Daugelio jų vietos – neatsitiktinės: mūsų pasirinktos stovyklavietės įkūrėjai pasakojo, kad būtent prie šios uolos nuo seno buvo jų šeimos teritorija. Beduinai savo būstams pasirinkdavo tas vietas, kuriose būdavo bent šiokia tokia vandens tikimybė: trykšdavo šaltinis ar lietaus vanduo kaupdavosi natūraliai susidariusiose uolienų „kišenėse“.

Kuo giliau dykumoje yra stovyklavietė – tuo didesnė tikimybė, kad naktį matysite ne kaimelio šviesas, bet žvaigždėtą dangų. Mūsiškę nuo miestelio ribos skiria maždaug 15 kilometrų. Toks ir yra pirmosios žygio dienos mažasis tikslas – pavakare pasiekti stovyklavietę. Didesnis ir sunkesnis siekis – „išjungti“ bet kokias įtampas, nusipurtyti baimes ir lūkesčius, tiesiog eiti ir sąmoningai išbūti kiekvieną žingsnį. Iš pradžių tai padaryti nelengva: nerimstantis protas užduoda vis naujų klausimų, į kuriuos menkai angliškai tekalbantis gidas neatsako. Kokia dienos programa, ką pamatysime šiandien, o ką – rytoj, iš kur gausime vandens – į visa tai atsakymo nesulaukiu. Kai bandome daugiau paklausinėti apie vietinių gyvenimą, informacijos taip pat beveik negauname. Netrukus įsitikinu, kad skaičių kalba vedliui apskritai sunkiai pažįstama. Pasidomėjęs, kiek mums metų, gidas sako: „Man yra 36-eri. O gal 29-eri. Nežinau, neatsimenu.“ Telieka šypsotis, leistis vedamiems ir akimis gerte gerti dykumos grožį.

Smėlynais sukorėme apie 33 kilometrus, ir nė vienas jų nebuvo panašus į kitą.

O šis nenuvilia. Rausvi, rudi, smėliniai, pilkšvi, rožiniai uolienojai, degantys vario atspalviais, blykštantys saulės šviesoje ar niūriai brendantys į vakarėjančius šešėlius – tai tik bergždžias bandymas apibūdinti tai, kas neapibūdinama. Uolienų spalvos, formos, faktūros mainosi sulig kiekvienu puskilometriu. Raudonas dykumos smėlis irgi kas kelis šimtus žingsnių keičia savo pavidalą: čia sparčiai žengi kietai suplūktu paviršiumi, čia lėtai klampoji biraus smėlio ruožu. Vaizdingiausios uolos, jų barokinėse formose paslėpti senoviniai rašmenys ar vos įžiūrima srove čiurlenantys vandens šaltiniai priverčia dar ir gerokai pakopti aukštyn. Kaip ir didžiulė kopa, į kurią užsiropščiu tik dukart nusiavusi batus ir išpurčiusi saujas smėlio. Jau sėdėdama viršuje stebiu ne tik kvapą gniaužiantį peizažą, bet ir kopos apačioje likusią pasipuošusią moterį, besifilmuojančią vaizdo klipui, ir kelis dykumą raižančius visureigius.

Žygio pradžioje mūsų trijulę dar pralenkia keletas automobilių su energingai mojuojančiais turistais. Bet žengdami toliau liekame trise. Dauguma stovyklaviečių ne sezono metu – apytuštės ar visai tuščios; atvykstantys tokiu laiku dažniausiai įsigyja kelių valandų ekskursiją visureigiu ir dykumoje nenakvoja. Todėl ne tik dėl kraštovaizdžio, bet ir dėl trokštamos vienatvės jaučiamės kaip Mėnulyje. Ne visai netikėtas jausmas, turint omenyje, kad Vadi Rumas dar vadinamas Mėnulio slėniu.

Pavakare, jau įsikūrusi stovyklavietėje, įvertinu ne tik tai, kas joje yra, bet ir tai, ko nėra. Jokio interneto, beveik jokio mobiliojo ryšio – tikras dykumos poilsis. Didžiojoje palapinėje laukdama vakarienės skaitinėju knygą, bet mintys vis šokinėja prie patirtų dienos įspūdžių. Beduinų dresuojami kupranugariai, tuzinas kartu su gidu išgertų saldžios arbatos stiklinių, neįprastas, bet gardus vietinių maistas ir milijonas uolų atspalvių susipina į ryškią įspūdžių mozaiką.

Vakarieniaudami įsišnekame su stovyklavietę įkūrusiais dviem maždaug 30 metų vyrais bei jų verslo partnere – moterimi iš Naujosios Zelandijos. Vietiniai nesistengia imituoti autentikos ar archajiškų papročių ten, kur to nebėra, bet apie savo kraštą kalba su neslepiama meile. Kiek mažiau meiliai atsiliepia apie šalies galinguosius, kuriuos vadina tiesiog „valdžia“ arba „jais“. „Čia mūsų, beduinų, dykuma, mūsų žemės. Valdžia tik susirenka iš turistų pinigus, bet patys atėję į dykumą be mūsų prapultų“, – krizena abu vyrai. „Dykuma – tai laisvė. Nieko nėra geriau už ją. Kai šilta, miegu ant smėlio, kur noriu, virš manęs – tik dangus ir žvaigždės. Joks namas šito neatstos“, – svajingai ir, regis, nuoširdžiai priduria vienas beduinų. Jo meilę ir prisirišimą prie gimtosios žemės galiu suprasti, bet sunkiau įsivaizduoti, kaip čia prigijo iš Naujosios Zelandijos atvykusi maždaug 60 metų moteris. Juolab kad žiemą, pasakoja, dykumoje būna ir lietaus, ir net sniego. Kai jau sutemus traukiame į savo palapinę, mano dantų kalenimas tikriausiai girdimas ir Petroje. „Bet juk Lietuvoje turbūt dar šalčiau?“ – šypsosi beduinai ir stipriau susisupa į kailinius apdarus.

Įkyrėjusi kaimynystė

Antrąją žygio dieną traukiame baltąja dykumos dalimi. Vietomis raudonas ir baltas smėlynai susimaišo, o kai kur atrodo lyg atskirti aiškia linija. Mus lydi ne tik gidas, bet ir dar vienas vakarykštis palydovas – iš išmaniojo telefono garsiai sklindanti beduinų muzika, paįvairinta „bumčik“ prieskoniais. Pirmąjį kelionės pusdienį mandagiai šypsojomės ir vaizdavome, kad tai visai malonu. Vėliau nutarėme būti ne tokie mandagūs. Kai gidas, po arbatos pertraukėlės dykumoje vėl ištiesęs telefoną, paklausė: „Muzikos?“, maloniai nusišypsoję atsakėme: „Ačiū, bet ne.“ „Tai aš sau užsileisiu“, – visai nesutrikęs atsakė jis ir vėl pagarsino į smegenis įsirašiusią melodiją.

Planas dykumoje pasimėgauti tyla nepavyko. Bet visi kiti lūkesčiai išsipildė su kaupu. Per abi žygio dienas smėlynais sukorėme apie 33 kilometrus, ir nė vienas jų nebuvo panašus į kitą. Mūsų entuziazmas vaikščioti gidui buvo kiek netikėtas. Jau baigiantis žygiui jis pradėjo niurnėti, kad eiti iki žadėtos vandenvietės nėra ko, nes ten jau Saudo Arabijos teritorija. Vėliau, kiek pailsėjęs ir atsigėręs arbatos, jis apsigalvojo. Vandenvietė visgi buvo ne Saudo Arabijos, bet Jordanijos teritorijoje, tad ir nueiti į ją nekilo kliūčių.

Iki šiol nežinau, kuo paaiškinti tokias mus lydėjusio gido staigmenas – asmeninėmis savybėmis ar kultūriniais skirtumais. Bet tai ir nebuvo svarbu. Vieno keistenybes ar neprofesionalumą visiškai kompensavo kiti – nuoširdūs, smalsūs, geranoriški vietiniai. Stovyklavietės steigėjai neslėpė iš dykumos išvykstantys „tik kai labai reikia“, o Europoje niekada nebuvę ir bent artimiausiu metu ten vykti neplanuojantys. „Mes čia, dykumoje, sutinkame visą pasaulį“, – mostelėjo jie. Keletą kartų pasirodė, kad didžiosios Jordanijos žvaigždės – Petros – kaimynystė jiems kiek įkyrėjusi. Beduinai vis išdidžiai pakartodavo, kad daugėja žmonių, kurie į jų šalį pirmiausia atvyksta ne dėl Petros, bet dėl dykumos. Japonų, amerikiečių turistus čia traukia ir galimybė užsiimti ekstremaliu sportu: žygiuojant teko matyti keletą informacinių lentų, įspėjančių, kad kopiantys uolomis ar skraidantys parasparniais patys atsako už savo saugumą.

Kai po dviejų parų tuo pačiu pikapu pradėjome kelionę atgal, atrodė, kad kažkas lėtai žadina iš sapno. Ir ne pačiu švelniausiu būdu: kol nusigavome iki sostinės Amano, tądien pakeitėme penkias transporto priemones, kelias valandas kratėmės rūkančių keleivių pilname autobuse, patekome į smėlio audrą. Vakare, jau registruojantis sostinės viešbutyje, šio darbuotojas pastebėjo mano veikiau ne šalčio, o nuovargio sukeltą drebulį. „Šalta? Taigi jūs iš Lietuvos! Ten kiek dabar šalčio?“ – išplėtė akis. „Mes dabar iš dykumos, o ten vėjuota“, – paaiškinau, ir tai buvo tiesa. Jau kildami viešbučio liftu susidūrėme su pora ką tik atvykusių lietuvių. Šie nusistebėjo, kokie tądien lietaus išpraustame Amane pasirodė įdegę mūsų veidai. „Mes ką tik iš dykumos, ten saulėta“, – pasakiau. Ir tai taip pat buvo tiesa. Kaip ir dykuma, ji turi milijoną atspalvių.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų