Jazidų pabėgėliai traukia į kurdų kontroliuojamą teritoriją šiaurinėje Irako dalyje. (Vida Press nuotr.)

Dvi moterys prieš „Islamo valstybę“

Dvi moterys prieš „Islamo valstybę“

Garsiausia pasaulyje teisininkė žmogaus teisių srityje drauge su buvusia sekso verge siekia patraukti „Islamo valstybę“ baudžiamojon atsakomybėn. „The Economist“ užsienio politikos redaktorius Robertas Guestas nukeliavo į Iraką norėdamas išsiaiškinti, kodėl.

Ši draugija neįprasta. Amal Clooney yra Oksfordo universitetą baigusi ir už kino žvaigždės ištekėjusi teisininkė, dirbanti žmogaus teisių srityje. Nadia Murad gimė skurdžiame Irako kaime ir norėjo tapti mokytoja. A. Clooney – aukšta, daili ir tokia garsi, kad gatvėje žmonės neretai prieina išreikšti susižavėjimo. N. Murad – žema, drovi ir vengia žiūrėti į akis. Vis dėlto tarp tautiečių jazidų ji – garsiausia, ja žavimasi labiau nei bet kuria kita pasaulio moterimi. Mažumai, kuriai gresia būti sunaikintai, N. Murad tapo išlikimo simboliu. Kadaise ji buvo „Islamo valstybės“ vergė. Skirtingai nei kiti šios teroristų organizacijos belaisviai, ji ryžosi viešai ir ne kartą liudyti siaubingus džihadistų nelaisvėje patirtus dalykus.

A. Clooney (kairėje) ir N. Murad ėmėsi žygio prieš „Islamo valstybę“.

A. Clooney yra N. Murad teisininkė. Abi moterys stengiasi paduoti „Islamo valstybės“ vadus į tarptautinį teismą dėl jazidų genocido. Žygis neeilinis – į kovą su religiniu žiaurumu pasitelkta tiesa, įstatymai ir švelnioji garsenybės įtaka.

Istorija prasidėjo 2014 m. rugpjūtį, kai N. Murad dar buvo 21-ų studentė. Tą mėnesį jos gimtajame Kočo kaime, Ninevijos lygumoje, pasirodė „Islamo valstybės“ kovotojai. Šiurpi gauja buvo ginkluota iki dantų, daugelis kovotojų bendravo kalbomis, kurių nesuprato nė vienas vietinis.

Džihadistai Nadią ir jos kaimynus laikė baisiausiais bedieviais. Jazidų tikėjime nėra šventraščių, jis grindžiamas įvairiomis Mesopotamijos tradicijomis. Jazidai meldžiasi angelui povui, laikinai netekusiam Dievo malonės. Daugelis musulmonų tai laiko velnio garbinimu.

Tikslus jazidų skaičius nežinomas. Įvairiais vertinimais, jų yra 70–500 tūkst., dauguma gyvena Irake, taip pat Sirijoje ir Vokietijoje. Versdama jazidus pakeisti religiją arba tiesiog juos sušaudydama, „Islamo valstybė“ siekia šį skaičių sumažinti iki nulio.

Įvairiais vertinimais, jazidų yra 70–500 tūkst. „Islamo valstybė“ siekia šį skaičių sumažinti iki nulio.

Rugpjūčio 15 d. kovotojai sukvietė visus Kočo gyventojus į kaimo mokyklą ir atskyrė vyrus nuo moterų bei vaikų. Nadia pro antro aukšto langą stebėjo, kaip belaisvius kažkur išvedė. Per valandą nužudyta 312 vyrų, įskaitant 6 Nadios brolius ir įbrolius. Gyvybės neteko ir pagyvenusios moterys, tarp jų – Nadios mama. Merginas ir vaikus džihadistai susodino į autobusus ir nuvežė į Mosulą, pagrindinę „Islamo valstybės“ citadelę Irake, kurią rengiant šį leidinį valstybės pajėgos bandė atkovoti.

Nadia buvo uždaryta viename pastate su 1000 kitų šeimų narių. Moterys drebėjo iš siaubo, nes žinojo, kas jų laukia. Kovotojai ketino pasidalyti grobį. Vienas prie Nadios priėjęs vyras pareiškė norįs ją pasiimti. Jis buvo didžiulis, „lyg pabaisa“. „Sušukau, kad aš per jauna, o jis per didelis. Jis ėmė mane spardyti ir mušti. Po kelių minučių priėjo kitas vyras… Jis buvo kiek mažesnis, todėl ėmiau maldauti, kad mane paimtų.“

Nadią pasirinkęs džihadistas liepė jai priimti islamo tikėjimą. Ši atsisakė. Vieną dieną jis paprašė jaunos moters rankos. Ji pareiškė, kad serga. Po kelių dienų kovotojas privertė ją apsirengti ir pasidažyti. „Tą siaubingą naktį jis tai padarė.“

Nuo tada Nadia buvo prievartaujama kasdien. Bandančią pabėgti sargybinis sulaikydavo, nurengdavo ir nuvesdavo į kambarį pas kelis kitus sargybinius, tada jie „kartodavo nusikaltimą, kol nualpdavau“. Pagaliau jai pavyko pasprukti pagrobėjui užmiršus užrakinti duris. Namo grįžti mergina negalėjo, nes kaimą vis dar kontroliavo „Islamo valstybė“. Galiausiai ji rado prieglobstį Vokietijoje, kur dabar ir gyvena.

Planas

Apie Nadią pirmąsyk išgirdau iš Amal, su kuria kalbėjausi rašydamas kitą straipsnį. (Jame pasakojau apie žodžio laisvę. A. Clooney gynė apie kyšininkavimą rašiusią žurnalistę Chadidžą Ismailovą, išleistą iš Azerbaidžano kalėjimo.) Mudviem pietaujant viename Noting Hilo klube, ji trumpai nušvietė Nadios istoriją ir paaiškino, kaip jiedvi ketina į teismą paduoti „Islamo valstybės“ vadus.

A. Clooney pabrėžė, kad genocido įrodymai nenuginčijami. Ne tik esama masinių kapaviečių bei liudininkų, bet ir pati „Islamo valstybė“ ne kartą viešai puikavosi savo ketinimais, filmavo žudynes ir skelbė vaizdo įrašus internete. Jazidų atveju šios teroristų organizacijos propaganda tokia aiški, kad gyslose stingsta kraujas. Organizacijos žurnale „Dabiq“ rašoma, kad „musulmonai turėtų apsvarstyti šios pagonių mažumos teisę egzistuoti, nes į šį klausimą teks atsakyti Paskutinio teismo dieną“.
Kitoje skrajutėje aiškinama, kad pagal šariatą (islamo teisę) galima pavergti kufarų (kitatikių) moteris. Joje atsakoma į, ko gero, dažnai užduodamus klausimus, pavyzdžiui:

• „Ar galima mušti vergę?“ Atsakymas: „Taip.“

• „Ar galima turėti lytinių santykių su lytinės brandos dar nesulaukusia verge?“ Atsakymas: „Taip. Bet jei ji nepasirengusi lytiniams santykiams, pakanka smagintis su ja be jų.“

• „Ar galima parduoti belaisvę?“ Atsakymas: „Belaisves ir verges galima pirkti, parduoti arba dovanoti, nes jos tėra turtas.“

Nepaisant įrodymų gausos, nuteisti „Islamo valstybės“ vadovus bus sunku. Visų pirma, juos sunku sučiupti. Antra, tarptautinės teisės procesai lėti ir neretai susiduria su geopolitinėmis kliūtimis.

Nuo „Islamo valstybės“ džihadistų pabėgusios moterys ir vaikai laikinoje stovykloje. (Vida Press nuotr.)

A. Clooney pirmiausia siekia surinkti kuo daugiau įrodymų, kol šie dar nedingo. Dalį darbo atlieka pati – kruopščiai įrašinėja pokalbius su išlikėliais. („Tai šiurpiausi liudijimai, kokius man teko užrašyti“, – sako ji.) Drauge ji spaudžia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą pradėti oficialų tyrimą įvykių vietose ir skirti pakankamai lėšų masinėms kapavietėms kasinėti, DNR duomenims kaupti ir dokumentams, pavyzdžiui, vergų nuosavybės pažymėjimams, rinkti.

Ji norėtų, kad „Islamo valstybės“ vadovai būtų teisiami Tarptautiniame baudžiamajame teisme – Hagoje įsikūrusiame nuolatiniame pasauliniame žmogaus teisių teisme. „Jei Tarptautinis baudžiamasis teismas negali persekioti žiauriausios pasaulyje teroristų grupuotės, tai kam jis apskritai reikalingas?“ – klausia ji. Vis dėlto teisininkė neatmeta ir kitų galimybių, kaip antai Jungtinių Tautų ir Irako vyriausybės remiamo hibridinio teismo, jei tik jis atitiks tarptautinius teisingumo standartus.

Jei Tarptautinis baudžiamasis teismas negali persekioti žiauriausios pasaulyje teroristų grupuotės, tai kam jis apskritai reikalingas?

Įtikinti vyriausybes bendradarbiauti nelengva. Daugelis jų pritaria principui, kad „Islamo valstybę“ būtina teisti. Bet Rusija ir Irakas akivaizdžiai nervinasi dėl to, ką gali atrasti tyrėjai, kiti irgi vilkina laiką. (Garbinga išimtimi laikytina Jungtinė Karalystė.) A. Clooney bando sugėdyti šalis ir priversti jas imtis veiksmų.

Prabėgus savaitei nuo susitikimo su A. Clooney, nuskridau į Irako Kurdistaną plačiau pasidomėti N. Murad tautiečiais. Jos gimtojo kaimo aplankyti nepavyko: tai būtų buvę savižudiška, nes gyvenvietę vis dar kontroliavo „Islamo valstybė“, ir beprasmiška, nes visi tenykščiai jazidai buvo nužudyti, pabėgo arba pateko džihadistų nelaisvėn.

Nuvykau prie Sindžaro kalno – uolėtos jazidų citadelės Irako ir Sirijos pasienyje. Būtent čia pabėgo tūkstančiai jazidų „Islamo valstybei“ plūstelėjus į Ninevijos lygumą. Džihadistams nepavyko paimti kalno tik dėl to, kad įsikišo NATO oro pajėgos ir kurdų kovotojai. Tai tam tikras prieglobstis, bet man lankantis čia vis dar nukrisdavo vienas kitas artilerijos sviedinys.

Gido pagalba

Norint pasiekti Sindžaro kalną, teko kirsti dykumą pro subombarduotus griuvėsius ir smėlio maišais apdėtas kulkosvaidžių pozicijas. Per sieną pirmyn atgal vaikštinėjo ožkos ir avys. Apleistuose laukuose dygo tabakas. Kelias vedė pro įvairių kurdų ir irakiečių grupuočių užkardas. Jas įveikėme tik pasitelkę „The Economist“ Artimųjų Rytų korespondento Nicko Pelhamo gebėjimus: jis nepriekaištingai kalba arabiškai ir, svarbiausia, tiksliai žino, kuriems viršininkams reikia skambinti, kad ginkluoti vyrai mus praleistų.

2016 m. rugsėjį Amal ir Nadia kreipėsi į Jungtines Tautas. (Vida Press nuotr.)

Pataikėme į kovoje žuvusio jazidų kario laidotuves. Aplink kūną susispietusios moterys raudojo. Vyrai sėdėjo atskirame kambaryje su kankinių nuotraukomis. Buvome primygtinai pakviesti likti pietų.

Jaunuoliai patiesė ant grindų plastikinę staltiesę ir nukrovė ją didžiuliais dubenimis ryžių ir kuskuso, ant kurių pūpsojo avių galvos. Vyrai pasidėjo AK-47 automatus, čiupo kaukoles, ėmė jas laužyti ir pasigardžiuodami valgė smegenis.

Pasistiprinę ėmė kalbėti. Visi turėjo ką papasakoti apie tą dieną, kai pasirodė džihadistai: apie paniką, skubotus mūšius ir draugus bei artimuosius, kuriems nepavyko pabėgti. „Mano dėdės žmona buvo paralyžiuota. Negalėjome jos išgabenti iš kaimo. Jai buvo 80 metų“, – prisimena jazidas Khaderas Jassimas žilais ūsais.

Tai – paprasti žmonės su geru humoro jausmu ir jo bjauriąja dvyne sese gėda.

Pasiteiravau, ką jie mano apie Nadią. Juk moteris viešai pasakoja, kaip džihadistai grupėmis ją prievartavo. Labiau draudžiamos temos negali būti. Ar rūstūs ir konservatyvūs jos gimtojo regiono vyrai mano, kad ji užtraukė bendruomenei gėdą? Anaiptol. „Nadia Murad? Man ji labai patinka. Tikiuosi, kad taps Irako prezidente“, – pareiškė Kharbo Khaderas Mardosas, pabėgęs iš gyvenvietės netoli Nadios gimtinės.

Nadia viešai pasakoja, kaip „Islamo valstybės“ džihadistai grupėmis ją prievartavo. Labiau draudžiamos temos negali būti.

Jazidų policijos vadas Azizas Haji Khalafas pasakė: „Man ji kaip sesė, nuostabi asmenybė. Matau jos stiprybę. Nepaisydama to, kas nutiko, ji keliauja po pasaulį ir pasakoja apie savo kančias, kad jazidai sulauktų pagalbos ir visi nelaisvėje esantys vyrai bei moterys būtų išgelbėti.“ Pakalbinęs dešimtis žmonių radau tik vieną pagyvenusį vyrą, kuris išdrįso ją sukritikuoti, bet net ir jo nuogąstavimai buvo pagrįsti tik spėjimais. Senolis nerimavo, kad vieną dieną moteris gali patraukti į politiką ir užmiršti savo idealus.

Daugelį žmonių kalbinau perkeltųjų asmenų stovyklose, kur šiuo metu gyvena 90 proc. Irako jazidų. Čia nejauku. Ant Sindžaro kalno įkurtos gyvenvietės palaikės ir prastai aprūpinamos. Kurdų teritorijose įrengtose oficialesnėse stovyklose tvarkingomis eilėmis surikiuotos palapinės ir netrūksta maisto, bet rusena įtampa, nes jazidai gyvena greta musulmonų, kurie taip pat pabėgo nuo „Islamo valstybės“. Daugelis musulmonų niekina jazidus, o šie nesijaučia saugiai šalia musulmonų. „Galbūt jūs musulmonas, todėl prašau atleisti, bet norėčiau gyventi ten, kur musulmonų nėra“, – pareiškė man vienas jazidas. Kalbėjausi su jaunomis ir vidutinio amžiaus moterimis, kurioms, kaip Nadiai, teko būti įkalintoms „Islamo valstybės“. Visi nelaisvėn pakliuvę suaugę vyrai ir seksualinei prievartai per senos moterys buvo nužudytos.

Gudrybės, padedančios išgyventi

Kalbant su išlikėlėmis, greitai paaiškėjo N. Murad išskirtinumas. Nė viena moteris neprisipažino patyrusi prievartą, nors daugelis patvirtino, kad toks likimas ištiko daugumą kitų belaisvių. Gerbdamas jų privatumą, neminėsiu tikrųjų vardų. Išvargusi motina Khatoon savo pagrobėjui leido suprasti serganti AIDS. „Pasakiau jam: „Daryk ką nori, bet aš sergu. Jei nori kentėti kaip aš, pirmyn.“ Dėl to jai teko tik ūkio darbai. Kita buvusi vergė Sabrin buvo išpirkta drauge su trimis savo vaikais. Ji papasakojo, kad nelaisvėje vieną iš savo paauglių dukterų apsaugojo nuskutusi plaukus ir apsimetusi, jog mergaitė paralyžiuota. „Gyvendamos Rakoje patyrėme keturis aviacijos antskrydžius, bet ji nė sykio nepajudėjo ir nepratarė nė žodžio. Taip išvengė prievartos.“

Išlikėlių pasakojimai apie kitų belaisvių likimus kartais net kelia šleikštulį. „Radę nuslėptą mobilųjį telefoną jie bausdavo moterį atiduodami ją išprievartauti penkiems skirtingiems vyrams“, – prisimena Khatoon. Kai kurios merginos persipjovė riešus. „Džihadistai negyvas moteris mums matant nurengdavo ir prievartaudavo.“

Šie įvykiai paliko siaubingą pėdsaką jazidų šeimose. Du Sabrin vaikai tebėra nelaisvėje. Jos vyras ir viena iš dukterų beveik neabejotinai žuvo. „Negaliu galvoti, kur yra mano vaikai ar vyras, nes privalau pasirūpinti likusiais artimaisiais. Bet vis tiek nuolat apie tai mąstau“, – prisipažino ji.

Mano sutikti jazidai dažniausiai išsakė tris norus. Pirma, jie trokšta grįžti namo. Antra, nori, kad visa tai, kas jiems nutiko ir tebesitęsia, būtų pripažinta genocidu. Trečia, jie pageidauja teisingumo. Pirmą norą gali išpildyti tik karinės pajėgos.

Jazidų balsas N. Murad. (Vida Press nuotr.)

Jazidai galės grįžti į savo gyvenvietes tik tuomet, kai iš ten bus išvaryta „Islamo valstybė“. Ko gero, Irake tai nutiks greičiau nei Sirijoje. Antram ir trečiam norams įgyvendinti reikės pritraukti pasaulio dėmesį, pakratyti įvairių valstybių vadovų sąžinę ir paspausti juos imtis veiksmų. To ir siekia Nadia bei Amal.

Statistiniai duomenys žmonių nejaudina. 5000 nužudytų jazidų vyrų, o 3000 vergijoje vis dar esančių moterų ir vaikų tėra skaičiai. Bet šiurpas nupurto išgirdus mažutės jazidės pasakojimą, kaip ją išniekino piktdžiugiški teisuoliški galvažudžiai, savo auką pravardžiuodami „purvina kitatike“. Didžiausią siaubą kelia smulkmenos.

Pavyzdžiui, dar vaikystėje nelaisvėn paimtam Nadios sūnėnui buvo taip išplautos smegenys, kad jis prisidėjo prie „Islamo valstybės“ ir dabar kartais grasina tetai telefonu.

Su Nadia susitikome Niujorke prieš pat jos kreipimąsi į Jungtines Tautas rugsėjį. Ji atrodė išvargusi, įsitempusi ir nervinga. Tačiau atsistojus prie mikrofono jos švelnus balsas užpildė erdvią salę. Moteris kalbėjo kurdišku dialektu, kuris buvo iškart verčiamas į daugybę kalbų klausytojams per ausines. Kiekvienas žodis buvo persmelktas skausmo. Jai baigus kalbėti, šimtais veidų riedėjo ašaros. Ban Ki-moonas ją apkabino. Diplomatai vienas po kito stojosi ir plojo. Galiausiai vienam stambiam Jungtinių Tautų pareigūnui teko gelbėti Nadią nuo susižavėjusios minios.

Vėliau jos paklausiau apie naująjį gyvenimą Vokietijoje, skrydžius į įvairias pasaulio šalis, kalbas ir interviu. „Viskas pasikeitė“, – atsakė ji. Moteris žavisi Vokietijos traukiniais, drėgnu klimatu ir jai, kaip žmogui, rodoma pagarba. Tačiau Nadiai nepatinka keliauti lėktuvais ir sunku įprasti prie vietos maisto. Ji norėtų grįžti į gimtąjį kaimą, pamatyti šeimos ūkį ir avis, pasidžiaugti jazidų šventėmis, kai žmonės dažo namus baltai ir po pasninko sėda puotauti. „Ten gyvenimas buvo lengvas ir paprastas“, – prisimena Nadia. Bet nepalūžta. Juk jai teko patirti kur kas baisesnių dalykų.

Kol Nadia virkdo klausytojus, Amal užsiima kitokia veikla: formuoja teisinę strategiją, bendrauja su žiniasklaida ir spaudžia vyriausybes rimčiau imtis šio klausimo. Kadangi advokatė – garsenybė, daugelis ją vertina netinkamai. Po interviu su A. Clooney aplinkiniai dažniausiai domėdavosi, kuo ji buvo apsivilkusi? (Ši tema aktuali nemažai žmonių, jai net sukurta speciali interneto svetainė, bet manęs apie tai neklausinėkite. Aš nežinau, kuo skiriasi Veros Wang suknelė nuo „Walmart“ pirkto drabužio.)

Esama nuomonių, kad dailiai besirengianti ir raudonaisiais kilimais vaikštanti A. Clooney tėra šios kampanijos veidas. Kai kurių bulvarinių leidinių pozicija dar radikalesnė. „The Daily Mail“ suskaičiavo, kiek kainuoja visi drabužiai, kuriuos moteris dėvėjo rugsėjį lankydamasi Jungtinėse Tautose, ir davė suprasti, kad tokia prabanga besipuikuojančios moters rūpinimasis nuskriaustaisiais greičiausiai yra veidmainiškas. Tai visiška netiesa. Amal šia veikla užsiėmė dar iki tol, kai tapo turtinga ir garsi. „Pažinojau ją, kai ji dar nebuvo taip plačiai išgarsėjusi, – pasakoja buvęs Tarptautinio baudžiamojo teismo generalinis prokuroras Luisas Moreno-Ocampo. – Jos pastangos visuomet darė įspūdį.“

A. Clooney visada buvo bebaimė. Ji kalba arabiškai: libaniečiai tėvai persikėlė į Angliją, kai mergaitė tebuvo ketverių. Prabėgus daugiau kaip 20 metų, moteris grįžo į Beirutą dirbti Jungtinių Tautų tribunole, tiriančiame Libano ministro pirmininko nužudymą 2005 m. Kitą dieną po to, kai ji atvyko, Izraelis subombardavo oro uostą. Teisininkė gyveno įtvirtintoje teritorijoje mieste, kur vis nugriaudėdavo užminuoto automobilio sprogimas. Tribunolo įtariamųjų sąraše buvo teroristų organizacijos „Hezbollah“ atstovų, todėl tardytojai nuolat rizikavo savo gyvybe. „Tam tikru laikotarpiu stovintys automobiliai man kėlė nerimą“, – prisimena ji.

Garsi pavardė šiandien advokatei kartais trukdo, bet drauge neabejotinai išplėtė galimybes ginti vieną ar kitą tikslą. Byloms, kurių imasi moteris, niekada netrūksta žiniasklaidos dėmesio. Įtakingi žmonės randa jai laiko: pirmąsyk su A. Clooney kalbėjomės iškart po jos susitikimo su popiežiumi.

Byloms, kurių imasi A. Clooney, niekada netrūksta žiniasklaidos dėmesio. Įtakingi žmonės randa jai laiko.

Šlovė yra valiuta. Kai ji derinama su kilniu tikslu, tam sunku atsispirti. Tarkime, esate politikas. Galbūt vyriškosios lyties. Kasdien šimtai žmonių norėtų su jumis pabendrauti įvairiausiomis temomis. Su visais susitikti tikrai negalite. Viena jų – teisininkė, siekianti teisingumo teroro aukoms. Be to, ji – viena gražiausių pasaulio moterų. Niekas nesipiktins, jei prisėsite su ja aptarti žmogaus teisių Artimųjų Rytų regione, turinčiame itin didelę strateginę svarbą jūsų šalies vyriausybei. Be to, tikriausiai gerai praleisite laiką. Taip neabejotinai nutiko Davidui Cameronui, Justinui Trudeau, Borisui Johnsonui ir Johnui McCainui.

Bendraudama A. Clooney kuria nuoširdžios, žavingos ir uolios asmenybės įspūdį. Ji pasiteirauja, kaip laikosi mano 13-metė dukra, ir prisimena taip pat lankiusi itin akademišką Bakingamšyro mergaičių mokyklą. Ji labai tiksliai išdėsto teisinius argumentus ir vėliau el. paštu atsiunčia papildomos informacijos.

A. Clooney pati rašo savo kalbas ir jas rėžia su didžiule energija bei aistra. Rugsėjį jos žodžiai Jungtinėse Tautose pribloškė klausytojus. Teisininkė kalbėjo po Nadios ir susirinkusiems aukštiems pareigūnams priminė, kad vergų turgus, kuriame buvo parduota jos draugė, tebeveikia, ir kad dar nė vienas „Islamo valstybės“ narys nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimų jazidams.

„Pirmąsyk gavau progą kreiptis į klausytojus Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus akivaizdoje. Norėčiau pasakyti, kad tuo didžiuojuosi. Bet taip nėra“, – pasakė A. Clooney.

Iš sekso vergijos ištrūkusi Nadia tapo aktyvia žmogaus teisių gynėja. (Vida Press nuotr.)

„Man, kaip Jungtinių Tautų rėmėjai, gėda, kad valstybės neužkerta kelio genocidui ir nesiima už jį bausti, nes pirmenybę teikia savo interesams. Man, kaip teisininkei, gėda, kad nevykdomas teisingumas, ir tai beveik niekam neužkliūna. Man, kaip moteriai, gėda, kad tokių merginų, kaip Nadia, kūnai gali būti parduodami ir dėl jų kovojama. Man, kaip žmogui, gėda, kad nekreipiame dėmesio į jų pagalbos šauksmą.“

Ši byla gali trukti ne vienus metus. Bet Amal tikisi, kad, tardytojams iškasus pakankamai daug kapaviečių ir surinkus pakankamai vergų pažymėjimų, spaudimas persekioti nusikaltėlius bus neatremiamas. Nadia prisiekia nepasiduoti. „Teisingumo turi sulaukti visi iki vieno“, – sako ji.

© 2017 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų