Didžioji interneto iliuzija

Didžioji interneto iliuzija

Iškart pasakysiu, ką vadinčiau didžiąja interneto iliuzija, – tai įsitikinimas, kad dėl visuotinio milžiniško kiekio duomenų prieinamumo visas pasaulis pasikeitė neatpažįstamai ir dėl to labai daug ką reikia daryti kitaip.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Man atrodo, kad tai didelė ir galbūt net šiek tiek teologinė iliuzija. Pamėginsiu paaiškinti.

Internetas su jo duomenimis yra gerokai labiau ribotas, nei daug kam gali atrodyti. Griežtai sakant, jis labai ribotas, ir ribotumas paradoksaliai kyla iš to, kad jis yra visiškai žmogaus kontroliuojama aplinka.

Be visiškos kontrolės, internetą sudaranti sistema yra ir itin trapi, reikalaujanti nuolatinės priežiūros. Turi būti garantuotas elektros energijos tiekimas, reikalinga sistemą užtikrinančių prietaisų veikimo kontrolė, na, suprantate… Šičia galima įžiūrėti dar vieną paradoksą: visiškai savo sukurtoje ir kontroliuojamoje aplinkoje žmogus negali būti tikras, kad viskas veiks, kaip kontrolierius nori.

Beje, vietoj „žmogus“ turėčiau sakyti „žmonės“, nes kita svarbi interneto ypatybė – privalomas kitų buvimas. Vienas žmogus teoriškai gali gyventi gamtoje ir visą gyvenimą apsieiti be kitų, tačiau vieno žmogaus internetas prieštarauja reiškinio prigimčiai. Apskritai internetas turi labai mažai ryšio su gamta kaip aplinka ir negali pasiūlyti arba labai ribotai gali pasiūlyti tai, ką be paliovos siūlo gamta, – fizinių patirčių.

Jeigu ne fizinės patirtys, būtų galima sakyti, kad internetas iš esmės labai panašus į didelio miesto metro sistemą piko valandą. Nuolatos esate apsuptas nepažįstamųjų, girdite jų pokalbius, matote jų veidus, galite su kuo nors susipažinti, stotyse pereinate iš vienos linijos į kitą, sekate schemas, turite galimybę apsipirkti, patirti įspūdžių, skaityti ir rašyti, tačiau tuo pačiu metu esate griežtai žmonių sukurtoje ir kontroliuojamoje aplinkoje, kur elektros energija atlieka lemiamą vaidmenį visais požiūriais. Net iki tokios svarbios detalės, apie kurią retas žino: visos metro sistemos turi nuolat veikiančius vandens siurblius, nes į tunelius sunkiasi vanduo (gamta), ir tik nuolat pumpuojant metro apskritai gali gyvuoti.

Bet metro jūs galite paliesti kieno nors ranką.

Toji ranka jus gali iš metro išvesti į viršų.

Į gamtą.

Maga pasakyti „į tikrovę“, tačiau tai nebūtų tiesa: internetas yra tikrovė ir jo iliuzija ne čia. Jis yra daug kas, tačiau kaip reiškinys negali atstoti gamtos (turiu galvoje gamtą kaip aplinką). Tos pačios gamtos, kuri užtikrina mūsų gyvybines funkcijas. Fizinės patirtys yra būtina mūsų egzistavimo sąlyga, ir suprantama, kad šis domenas nepriklauso internetui kaip reiškiniui ir riboja jo poveikį.

Vienas pokytis, kurį tikrai pastebiu su didėjančiais duomenų srautais ir jų prieinamumu, – daugėja iliuzijų apie didelę revoliuciją.

Taip pat vertėtų patikslinti, kas iš viso pokalbiuose turima galvoje sakant „internetas“. Mat įtariu, kad didžioji iliuzija, apie kurią kalbėjau teksto pradžioje, yra maitinama tų mūsų kompiuterio galimybių, kurios su internetu nėra tiesiogiai susijusios ar bent jau nėra įgimtos internetui ir, tiesą sakant, nėra įgimtos kompiuteriui. Tarkime, „Encyclopaedia Britannica“ yra suskaitmeninta ir jūs ją galite parsisiųsti internetu, tačiau lygiai taip pat galima ir popierinė versija, egzistavusi gerokai iki garo mašinos išradimo, ką ir kalbėti apie kompiuterius. Laikraščiai taip pat gali būti, bet gali ir nebūti internete. Gausybė jūsų kompiuteryje esančių programų iš esmės tėra šimtmečius, o kartais net tūkstantmečius žmogui pažįstamų reiškinių versijos.

Žinoma, iliuziją maitina faktas, kad teismo archyvai, opera ir Luvro kolekcija tapo prieinami kaip niekada, tačiau ar tai tikrai esmingai keičia mūsų pasaulį, ypač turint galvoje, kad mus pasiekę minėti reiškiniai suteikia mažiau fizinės patirties? Kaip daug keičia tai, kad milijardai norinčių gali pasižiūrėti, ką dabar transliuoja centrinėje Tokijo sankryžoje esanti kamera? Jokiu būdu nebandau piršti atsakymo, kad „nieko nekeičia“, tačiau man svarbiau klausti: ar tie pasikeitimai yra tikrai dideli?

Ar jie tokie dideli, kad mums reikia keisti, pvz., švietimo sistemą? Ar pasikeitimai tokie dideli, kad reikia keisti valstybių konstitucijas? Ar faktas, kad negalime sustabdyti lietaus, nėra esmingesnis mokslui ir žmogaus raidai už faktą, jog galime sustabdyti filmo siuntimą, valdyti droną virš kitatikių (internetas, kaip sakiau, labai teologinis) stovyklos arba vadinti draugais žmones, kurių rankos niekada nesame palietę?

Leisiu sau tokį anekdotą: jeigu prabėgus bene pusei amžiaus nuo www gimimo amžinajame Romos mieste vis dar sunkiai įmanoma susišnekėti angliškai, tai internetas nėra tokia revoliucija, kaip kartais įsivaizduojame. Ką ir kalbėti apie tai, kad prieigą prie interneto turi geriausiu atveju tik pusė planetos žmonių. Kita pusė negyvena, šiurkščiai kalbant, visuotinės informacijos sąlygomis, o jeigu ir gyvena, tai nedaug apie tai nutuokia.

Vienas pokytis, kurį tikrai pastebiu su didėjančiais duomenų srautais ir jų prieinamumu, – daugėja iliuzijų apie didelę revoliuciją.

Kai kuriomis iš tų iliuzijų tikiu pats, nes smagu tikėti. 🙂

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų