(Algirdo Kubaičio nuotr.)

Dariaus Vaičiulio patirtys versle, kalnuose ir Dakaro ralyje

Dariaus Vaičiulio patirtys versle, kalnuose ir Dakaro ralyje

Belstis į Dariaus Vaičiulio vasarnamį Preiloje ir tenykštę ramybę drumsti klausimais iš pradžių atrodo įžūloka. Bet verslininkas, alpinistas ir Dakaro ralio dalyvis Viktorijai Vitkauskaitei sako, kad jo gyvenime darbas nuolat pinasi su poilsiu, o reikalai – su pomėgiais.

Kuršių marios tykiai teliūskuoja visai šalia namo terasos. Tačiau šioje – ne tik hamakas bei kiti poilsio atributai, bet ir ant stalo gulintis kompiuteris. Ar tai reiškia, kad ir saulėtą vasaros dieną žvelgdamas į marių vandenį D. Vaičiulis regi ne jį, o ekselius? „Tikrai ne. Bet juk nebūna taip, kad čia nieko neveiktum – vis tiek atsiranda kompiuteris ar knyga, dažnai – ir draugų kompanija. O telefono šioje vietoje būdamas galiu ir dvi tris dienas nepajudinti, todėl man prisiskambinti sunku. Apskritai labai gerai jaučiuosi ir be ekranų“, – teigė įsitaisęs terasoje prie stalo, ant kurio iš tiesų telefono nematyti.

D. Vaičiuliui jau seniai nebereikia skirstyti laiko į darbo dienas ir savaitgalius ar vaikščioti į biurą „nuo devynių iki šešių“. Tiesą sakant, biure jis apskritai retas svečias. Prieš trejus metus kaunietis sėkmingai pardavė paties įkurtą mobiliųjų telefonų ir jų priedų mažmeninės prekybos tinklą „Spaineta“; žurnalas TOP 500 verslininką mini tarp turtingiausių Lietuvos žmonių, nors jis pats šią informaciją palydi juoku. 2018-ųjų pabaigoje vyras įkopė į Vinsono masyvą Antarktidoje ir taip sklandžiai užbaigė projektą „Seven summits“. Šio tikslas – užkopti į aukščiausias visų pasaulio žemynų viršūnes, ir tai iš lietuvių iki jo yra padaręs tik legendinis alpinistas Vladas Vitkauskas. O šių metų sausio pradžioje tiesiai iš Antarktidos D. Vaičiulis keliavo į Dakaro ralį, kuriame jau trečią kartą dalyvavo su lenktynininku Antanu Juknevičiumi. Šįkart po daugybės ypač nelengvų išbandymų lietuviai galutinėje įskaitoje buvo 35-ti. Pernai pasiekė rekordinę dueto vietą – tapo dvylikti.

Versle, ralyje, alpinizme vienam žmogui pasiekimų – per akis. Žvelgiant iš šalies galima pamanyti, kad visas jo gyvenimas yra viena didelė sėkmės istorija, nors pats su tuo tikriausiai ginčytųsi (o ginčytis, kaip prisipažįsta, labai mėgsta). Jis neslepia, kad yra priėmęs netinkamų sprendimų, patyręs nemažai kainavusių pamokų, o valdant verslą apskritai tenka suvokti, jog žengi į anaiptol ne stagnacijos ar ramybės zoną. Ne visada būsi ant bangos – kartais teks atsidurti ir po ja. Kita vertus, kalbėdamas apie iššūkius ir požiūrį į juos D. Vaičiulis pasako kone vadovėlinę frazę: „Tikrai manau, kad nieko nėra neįmanomo.“ Bet nuo ko visi tie įmanomi dalykai prasidėjo?

„Buvau standartinis geras vaikas“, – prisimindamas vaikystę juokėsi D. Vaičiulis ir linktelėjo kiekvienam mano spėjimui, kas į šią sąvoką įeina: gaudavo gerus pažymius, mėgo skaityti knygas, matematiką – taip pat. Dar nuolat lankė įvairiausius sporto būrelius, bet jau maždaug dešimties jį rimčiau patraukė orientavimosi sportas („žiauriai patiko, nes nenuobodu“). Ankstesniuose interviu užsiminė, kad veikiausiai orientacininko patirtis jam padėjo susiformuoti, o kai kurias šio sporto pamokas panaudoja ir dabar tiek ralyje, tiek alpinizme, tiek versle.

„Orientavimosi sportas yra individualus sportas. Miške atsiduri vienas, be komandos. Vadinasi, turi pats spręsti, pats esi už save atsakingas. Apie šiuos sportininkus sakoma „bėgiojantys šachmatininkai“. Iš tiesų judėdamas turi sugebėti greitai priimti taktinius sprendimus. Nesvarbu, kad sportuojant, kai pritrūksta deguonies, smegenys ima striginėti – reikia rasti raumenų ir smegenų pusiausvyrą“, – aiškino jis.

Šis sportas lėmė ir pirmąsias pažintis su kalnais. Karelija, Uralas, Armėnija atsivėrė kartu su varžybomis. Kelionės traukiniais, besikeičiantys oro uostai – irgi tos patirties dalis („bet kokiame kelyje, bet kokioje vietovėje visiškai nesijausdavau pasimetęs“). Orientavimosi sporto neapleido ir pirmuosius porą metų Kauno technologijos universitete (tuomečiame Politechnikos institute), kur įstojo studijuoti pramoninės elektronikos. Ne iš didelės meilės šiai sričiai – labiau dėl to, kad reikėjo baigti aukštąjį mokslą: „Mokiausi neblogai, bet man nebuvo įdomu. Ir vėliau pagal specialybę nedirbau. Kita vertus, vienas mano verslų susijęs su mobiliųjų telefonų remontu. Čia dirba to paties universiteto absolventai, tad mano turimos žinios kartais padeda su jais susikalbėti.“

Vos baigęs studijas ir keletą mėnesių tepadirbęs samdomą darbą pašnekovas įkūrė bendrovę „Spaina“, vėliau ji pervadinta į „Spainetą“. Tai buvo lūžio metas, kai subyrėjo sovietų imperija, o permainos visuomenėje, politikoje buvo itin ryškios ir staigios (D. Vaičiulis pateko į pirmąją kartą vaikinų, kuriems baigus vidurinę mokyklą nebereikėjo tarnauti sovietinėje armijoje). Ekonomikoje taip pat vėrėsi naujos galimybės, ėmė atsirasti naujų verslų, tik, kaip pabrėžė pašnekovas, niekas tuomet neturėjo apie tai nei žinių, nei patirties, nei galų gale pinigų. Pirmieji jo verslavimai gimė dar užsiimant orientavimosi sportu: važiuodamas į Skandinavijos šalyse vykusias varžybas, D. Vaičiulis įsimesdavo patefono plokštelių ar gintaro ir ten viską labai sėkmingai parduodavo. Vėliau sugalvojo bandyti Kaune prekiauti kompiuteriais.

„Įmonę iš esmės įkūriau be jokios konkrečios minties. Veikėme naiviai – kur nors ką nors surenki, nuperki, ką nors parduodi. Vėliau ėmėmės stebėjimo kamerų. O paskui pasukome į telekomunikacijas – kaip tik tuo metu veiklą Lietuvoje pradėjo didieji mobiliojo ryšio operatoriai. Nuėjau pas juos ir paklausiau – gal reikia žmonių, kurie pardavinėtų jūsų paslaugas? Jiems reikėjo. Kuriam laikui už tos veiklos ir užsikabinau“, – pasakojo jis.

Tais laukinio kapitalizmo metais jam beveik pavyko išvengti tokių verslininkus lydėjusių reiškinių, kaip reketas ar kita nusikalstama veikla. Tiesa, kartą atėjęs į savo prekybos saloną Kaune rado jį išplėštą, o darbuotojus – surištomis rankomis ir užklijuotomis burnomis. Tačiau tai ir liko vienintelė akistata su kriminaliniu pasauliu: „Niekas manęs nereketavo, galbūt laikė per mažu verslu. Gal nelabai ir suprato, ką čia darau – juk tai nebuvo prekyba kailiais, metalais, alkoholiu ar cigaretėmis.“

Pasukęs į verslą D. Vaičiulis to mokėsi ne tik praktiškai, bet ir teoriškai: baigė studijas „Baltic Management Institute“ ir įgijo šios verslo mokyklos steigėjo Vytauto Didžiojo universiteto diplomą. „Jaučiau, kad to reikia, kad man trūksta žinių“, – prisiminė jis. Įrodymu, kad neklydo, laiko ir faktą, jog apie 2000-uosius telekomunikacijų bendrovė „Bitė“ nusprendė įsigyti būtent jo įkurto mažmeninės prekybos tinklo akcijų dalį, nors tokių partnerių buvo daug. Apskritai jo požiūris į mokslą – anaiptol ne atsainus. Verslininkas yra girdėjęs daug sėkmės istorijų, prasidedančių žodžiais „mokykloje buvau neklaužada“, tačiau pats elgėsi kaip klaužada: „Kiekvienas turi savo kelią. Bet aš iš tiesų mokykloje nerūkiau, negėriau, gerai mokiausi. Mano nuomone, mokytis yra prasminga.“

„Turbūt esu tinginys“

Prieš trejus metus „Bitė Lietuva“ nupirko visas likusias jo telefonų ir jų priedų mažmeninės prekybos tinklo akcijas. Kalbos apie šį sandorį tai pagarsėdavo, tai vėl nutildavo gal penkerius metus. Bet paklaustas, ar išlaukė geriausio momento parduoti savo verslą, D. Vaičiulis tik gūžtelėjo pečiais – to esą niekada negali žinoti: „Manau, sandoriai dažnai ir neįvyksta dėl to, kad žmonės paskutiniu momentu suabejoja – gal dar ne laikas, gal dar per pigu ar per brangu? Bet aš manau taip: paėmei, susitarei, padarei ir daugiau sau to klausimo nekeli.“

Kalbėdamas apie daugybę savo veiklų bei interesų D. Vaičiulis dažnai pavartoja žodžius „man įdomu“. Nenuostabu, kad sprendimą parduoti „Spainetos“ akcijas jis aiškina priešingu motyvu – „nusibodo“. Norėjosi kažko naujo, rimtesnių pokyčių, juolab kad niekada ir nemanė ta pačia verslo vaga keliausiantis visą likusį gyvenimą. „Be to, turbūt esu tinginys“, – nustebino. Tinginystė šiuo atveju reiškia norą dirbti tada, kada norisi, o ne nustatytomis valandomis. Todėl ir nuo tiesioginio verslo valdymo pats ėmė atsitraukti anksti: maždaug 30-ies jau samdė įmonės direktorių.

Pernai duodamas interviu „Verslo žinioms“ jis vardijo, kur po sėkmingo pardavimo sandorio paskirstė savo investicijas: į nekilnojamąjį turtą, startuolius ir vertybinius popierius. Ar kurią nors šių sričių jis tikisi vėl išauginti iki „Spainetos“ sėkmės istorijos? „Blyn, turbūt jau esu per senas“, – nusikvatojo. Iš asmeninės patirties labai gerai žino, kiek daug verslo pradžioje reikia įdėti pastangų ir turėti azarto. Tai reikštų ir būtinybę atsitraukti nuo kitų veiklų, kurios jam taip pat brangios: nuo alpinizmo, Dakaro ralio, buriavimo. „Jei, pavyzdžiui, startuolio idėja įdomi, man labai patinka su komanda apie ją diskutuoti, žiūrėti, kuo galiu prisidėti. Bet tikrai negaliu būti vėliavnešys ir vien ant savo pečių išnešti visiškai naujos technologijos“, – papurtė galvą.

Dalį lėšų į įmones, startuolius ar nekilnojamąjį turtą D. Vaičiulis investuoja per fondų valdytojus. Kelių įmonių strateginiame valdyme tebedalyvauja pats, tačiau niekur nėra vienintelis akcininkas. Tokia susidėliota schema jam leidžia išsaugoti trokštamą laisvę: „Į verslus įsitraukiu tiek, kad panorėjęs galėčiau dingti keliems mėnesiams į kokią ekspediciją ir niekas manęs nepasigestų. Neturėčiau motyvacijos imtis verslo nuo nulio ir atsisakyti tokio gyvenimo būdo, koks yra dabar.“

Verslas visada banguoja. Ir kiekviena banga būna brangesnė.

Vis dėlto kai kurios sritys, į kurias investuoja, įtraukia labiau už kitas, pavyzdžiui, nedidelė kraftinio alaus darykla „Genys Brewing“. Į šios veiklą jis įsilieja vis labiau dėl jau anksčiau minėtos priežasties – nes įdomu. „Žmonės startuolius dažnai sieja vien su IT sritimi. Bet „Genys Brewing“ irgi yra startuolis: jis visiškai laužo nusistovėjusias tradicijas, pagal kurias visi gėrė nuobodų vienodą alų. Man įdomu, ką naujo galima sukurti šioje srityje, kurioje viskas uždrausta“, – nusišypsojo verslininkas.

Dar vienas startuolis, į kurį investuoja pašnekovas, susijęs būtent su šiuolaikinėmis technologijomis. Jo įkūrėjai siekia sukurti 3D hologramų technologiją, kuri atneštų didžiulių pokyčių pramogų bei laisvalaikio srityse. Pavyzdžiui, stebintys futbolo rungtynių transliaciją galėtų pasirinkti rakursą ir žiūrėti tai iš vartininko pozicijos, tai iš aikštės vidurio, tai iš viršaus. D. Vaičiulis tiki, kad ši technologija sulauks proveržio, tik kol kas sunku prognozuoti, kada. „Sakyčiau, gal po kokių penkerių metų, – pasvarstė ir čia pat paironizavo: – Bet tuos penkerių metų terminus taip lengva nukelti… Štai ir apie automobilius vis kalbama, kad po penkmečio jau bus savavaldžiai.“

Iš žmogaus, kuris į Dakaro ralio karštį lekia tiesiai iš Antarktidos, būtų galima laukti ir tokio pat ekstremalumo investuojant pinigus. Tačiau D. Vaičiulis mano, kad ekstremaliomis galima laikyti nebent investicijas į startuolius. „Juk kur kas paprasčiau nusipirkti žemės ir laukti, kol pabrangs“, – tarė ir nusikvatojo man priminus, kad jis daro ir tai (nors, paties žodžiais, tik labai minimaliai). „Investicijų turiu daug, dalį jų esu atidavęs valdyti kitiems. Visa tai kelia papildomų problemų, nes užima laiko. Kita vertus, ir verslo mokyklose moko, kad nereikia sudėti visų kiaušinių į vieną krepšį. Taip ir elgiuosi. Bandau apsisaugoti, bet vis padarau kokių nelogiškų sprendimų“, – neslėpė jis. Praeityje yra buvę nemažai kainavusių pamokų, pavyzdžiui, kai dar turėdamas „Spainetą“ bandė plėsti jos veiklą Ukrainoje. „Galvojome, jog ta šalis pajudės tokiu pat keliu kaip Lietuva. Tačiau galiausiai turėjome pasitraukti, nes ten nesugebėjome sėkmingai dirbti. Bet įgyji patirties, o nuopuoliai neišvengiami. Verslas visada banguoja. Ir kiekviena banga būna brangesnė.“

Kasdienės ralio pamokos

Galbūt į dalyvavimą Dakaro ralyje, kur jau trejus metus yra lenktynininko A. Juknevičiaus šturmanas, jis irgi žvelgia kaip į investiciją? Verslininkas papurto galvą. Visus tuos metus jo didžioji motyvacija leistis į šį nuotykį ir buvo pats nuotykis. Apie šalutinius Dakaro ralio padarinius, pavyzdžiui, augantį savo žinomumą, jis negalvoja ir to net sąmoningai vengia. Anot D. Vaičiulio, verslams jo atpažįstamumas niekada nebuvo reikalingas, o pats noro būti viešu asmeniu irgi neturėjo.

Į pirmąją kelionę drauge duetas leidosi prieš gerą dešimtmetį. Tai buvo ralis Libijoje, kur lietuviai ne tik finišavo pirmi, bet ir apskritai buvo vieninteliai iš visų dalyvių, užbaigę visą maršrutą. Po kelerių metų dairydamasis šturmano Dakaro raliui, A. Juknevičius šią vietą pasiūlė D. Vaičiuliui. Ir jis, paties žodžiais, užsikabino. Iš pradžių tiesiog norėjo patirti, ką reiškia Dakaro ralis, o vėliau įsitikino, kad savo įgūdžius gali nuolat tobulinti. „Kiekvieną dieną ten ko nors išmokstu. Todėl atrodo, kad rytoj jau bus lengviau. Bet ralis – tokia sudėtinga sritis, kad vis tiek kitą dieną atsitinka kas nors, kam visai nebuvai pasiruošęs“, – pasakojo jis.

Šiemet tandemas patyrė tiek techninių problemų, jog net pranešė ketinantis pasitraukti. Tačiau galiausiai lenktynes vis tiek baigė ir nakvoti kopose neliko, nors vieną dieną tokia galimybė atrodė itin reali. „Buvo nepaprastai įdomu“, – prisiminė šturmanas. Tąkart jau sutemus ir įstrigus kopose, jis prisitvirtino ant galvos žibintuvėlį ir išėjo apsižvalgyti. Čia jam irgi padėjo orientacininko patirtis. „Vaikščiojau, žvalgiausi ir pramyniau taką, tada sugrįžau ir tuo taku paskui save vedžiau automobilį. Nedaug, gal tris keturis kilometrus“, – prisiminė.

Apie kitąmet vyksiantį ralį ir savo planus jame dalyvauti duetas iki šiol plačiau nekalbėjo. D. Vaičiulis prisipažįsta, kad jau svarstė ketvirtą kartą ten pat nevykti. Bet 2020-ųjų Dakaro ralis keičia savo vietą ir keliasi į Saudo Arabiją. Tai reiškia naujus iššūkius, naujas taisykles ir naują motyvaciją. „Atrodo, kad kiek pakeitus taisykles ir mano indėlis ralyje galės būti didesnis. Tai man vėl labai įdomu. Jei visa komanda dalyvaus, vyksiu ir aš. Pradinis susitarimas jau yra“, – linktelėjo ir sakė po truputį besiimantis nagrinėti būsimojo ralio žemėlapius.

Antanas prašo, kad pasakyčiau, kai iki finišo liks 10 kilometrų. O kam, kad imtų daryti nesąmones? Užtat ir nesakau.

Nors gyvenime moka būti ir degtukas, dalyvaudamas ralyje D. Vaičiulis siekia išsaugoti ramų požiūrį į problemas. Šių kyla įvairių, todėl jas spręsdamas šturmanas stengiasi neskubėti, pamąstyti. „Negali būti greitas ten, kur nesi profesionalas“, – teigė, vis dar kritiškai vertindamas savo kaip šturmano patirtį. Ramybė ir šaltas protas ypač svarbu artėjant prie finišo, kai natūraliai norisi paspurtuoti. Būtent todėl paskutinę ralio dieną ir įvyksta tiek klaidų bei avarijų – net lenktynių lyderiai neatsispiria troškimui paskubėti.

„Šioje vietoje būnu stabdys ir sakau Antanui „baik daryti nesąmones“. Iš jo kvėpavimo, iš šokinėjančio automobilio jaučiu, kas vyksta“, – pasakojo ir neslėpė, kad kolega jo ne visada paklauso. Užtat pastaruoju metu D. Vaičiulis partneriui tiesiog nepraneša, kad finišas jau čia pat: „Antanas prašo, kad pasakyčiau, kai iki jo liks 10 kilometrų. O kam, kad imtų daryti nesąmones? Užtat ir nesakau.“

Baimė yra savisauga

Paskutinis ilgo kelio ruožas būna iššūkis ne tik ralyje, bet ir alpinizme. D. Vaičiuliui kalnuose teko ne kartą matyti, kaip žmonės neįveikia likusių 50 ar 100 metrų – tiesiog palūžta psichologiškai. Jis vieną po kito vardija pavyzdžius, liudijančius, kad net ir kopiant į aukščiausius pasaulio taškus svarbu ne vien raumenys ir fizinė sveikata. Kai 2007-aisiais pašnekovas įkopė į Everestą, jam buvo 36-eri. Su juo aukščiausią pasaulio viršūnę pasiekė ir dvigubai vyresnis japonas. Gebėjimą įvertinti savo jėgas ir prieš finišą nepalūžti psichologiškai lietuvis taip pat sieja su orientavimosi sporto pamokomis: „Treneris mokė, kad kai per varžybas prisiveja konkurentas, reikia atsisukti ir jam nusišypsoti. Taip jį pribaigsi, nes žmogus galvos, kad jis jau vos velkasi, o tu dar kupinas jėgų.“

Šių metų pradžioje Everestas atsidūrė pasaulio dėmesio centre, nes dėl susiformavusių kopiančiųjų spūsčių ir suirutės per kelis mėnesius žuvo net 10 žmonių. Tačiau ir prieš 12 metų į šią viršūnę kopusiam D. Vaičiuliui viename ruože teko valandą laukti, kol prasiskirstys alpinistai. Jis sako, kad labiausiai spūstis lemia silpniausi kopikai. Šią problemą siūloma spręsti dvejopai: dar labiau pabranginti reikalingus leidimus arba atrinkti norinčius kopti, atsižvelgiant į jų fizinę būklę. Tačiau, D. Vaičiulio nuomone, abu šie variantai turi trūkumų. Padidinus ir taip nemažas kainas Everestas taptų prieinamas tik itin turtingiems arba korporacijų remiamiems žmonėms. Fizinio pasiruošimo sertifikatas galėtų būti geresnė išeitis, tačiau taip jis užkirstų kelią kokią nors negalią turintiems žmonėms. Be to, tokiame sertifikate nebūtų įvertintas minėtas psichologinis nuovargis, o jo gali neišvengti ir fiziškai tvirtas žmogus.

Į visų žemynų viršūnes įkopusiam lietuviui neteko per ekspedicijas išgyventi netekčių ar pamatyti, kaip žūsta bendražygis. Laimingai baigėsi ir incidentas Akonkagvoje, į kurią jis kopė su vyresnėliu sūnumi. Jau leidžiantis, kai buvo pereitos pavojingiausios vietos, tėvas jį atrišo nuo savęs. Pagautas entuziazmo, sūnus šoktelėjo aukštyn ir čia pat buvo nublokštas maždaug 100 km/val. greičiu siautusio vėjo gūsio.

„Pirmosios dešimt sekundžių, kai mačiau jį ridenantis šlaitu žemyn, buvo tikrai neramios. Bet viskas baigėsi gerai. Sūnus ir toliau koptų su malonumu, bet aš jį rečiau imu drauge“, – nusijuokė D. Vaičiulis. Su jaunėliu sūnumi pernai užkopė į Kazbeko viršūnę Gruzijoje: „Jam patiko, bet manau, kad vis dėlto į tokius žygius geriau jau imti pilnamečius vaikus. Reikia pratinti pamažu, kad jie patys kalnuose jaustųsi kaip namie, o ne kaip tempiami tėvo.“

Tačiau net ir jaučiantis kalnuose kaip namie svarbu nepamiršti baimės jausmo. Alpinistas neslepia, kad kartais bijo, ir būtent tai padeda išvengti klaidų ar rizikingų kvailysčių. „Baimė yra savisauga. Negali tiesiog šokti ir tikėtis, kad minkštai nukrisi. Turi išmokti baimę valdyti ir nerizikuoti ten, kur nereikia“, – aiškino. Alpinistai dažnai sako, kad vieno veiksnio nelaimei kalnuose nepakanka. Net jei oro sąlygos prastos, vien tai kopiančiojo nenužudo. Tačiau jei prie blogo oro prisideda žmogaus klaida ar nuvilia technika, padariniai gali būti labai liūdni.

Kalnuose baimė yra savisauga. Turi išmokti ją valdyti ir nerizikuoti ten, kur nereikia.

Septintoji paties D. Vaičiulio pasiekta viršūnė Antarktidoje, kuria jis užbaigė „Seven summits“ projektą, kainavo daugiau kantrybės nei fizinių jėgų. Iki 40 laipsnių spiginusio šalčio alpinistas nesureikšmina – šiam išbandymui ruošėsi fiziškai ir psichologiškai. Tačiau 6–9 dienas turėjusi trukti ekspedicija komandą Antarktidoje įkalino net 21 parai: dėl blogų oro sąlygų alpinistai dešimt dienų laukė atskrendančio lėktuvo. „Tai komercinė ekspedicija, tad sąlygos buvo puikios, palapinėje nieko nestigo, bet kantrybė jau ėmė trūkinėti“, – šyptelėjo D. Vaičiulis, iš Antarktidos išskridęs tiesiai į Peru, kur jau netrukus startavo Dakaro ralyje.

Pasiektas septynių viršūnių tikslas nereiškia, kad jis liausis kopęs į kalnus. Nors kol kas didelių ekspedicijų ir neplanuoja – dabar mintys sukasi apie slidžių žygius, į kuriuos norėtų išsiruošti su sūnumis. „Kalnai man patinka, bet ekspedicijai reikia subręsti. Kol kas galvoju apie paprastesnius žygius, gal Šiaurės ar Pietų ašigalį, bet sprendimų dar nėra“, – kalbėjo pašnekovas.

Šių metų gruodį verslininkui, alpinistui ir šturmanui sukaks 49-eri. Viršūnes versle ir kalnuose jis jau pasiekė, todėl smalsu, kokia nauja veikla gali pretenduoti į laisvėjančią darbotvarkę. Patraukti jį savo pusėn mėgino ir politika, bet šia veiklos kryptimi pašnekovas niekada nesidomėjo: „Pasiūlymų buvo, bet svarstymų – ne. Tai tiesiog ne man.“

Beveik šventvagiškai klausiu, galbūt verslininkas, alpinistas ir šturmanas galvoja išleisti save į ankstyvąją pensiją. „Tam tikru požiūriu ir dabar esu pensininkas, juk į darbą kasdien neinu. Bet darbinės veiklos turiu per akis, – sakė D. Vaičiulis ir žvelgdamas į marias susimąstė: – Kad ir kaip norėčiau vien atostogauti, taip turbūt niekada nebus, nes verslas man patinka. Matyt, ir toliau derinsiu jį su pomėgiais. Galima uždaryti visas investicijas ir sėsti į kruizinį laivą, bet savęs taip darančio neįsivaizduoju.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų