D. Trumpas yra mūsų ateitis

D. Trumpas yra mūsų ateitis

Nors ne. Tiesą sakant, mūsų ateitis – jo avataras.

Donaldui Trumpui visiškai nesvarbu, ką jis kalba. Jeigu jis svertų kiekvieną savo žodį, niekada nebūtų žurnalistės pavadinęs „bimbo“ (maždaug „kliuška“) ir niekada nebūtų rizikavęs įžeisti juodaodžių, nes visa tai jam dabar gali atsirūgti kovoje su Hillary Clinton. Tačiau jis kalba bet ką, ir publika mielai jo klausosi. Ir aš nuoširdžiai netikiu, kad jam kas nors atsirūgs.

Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, vadinasi, ir pas mus, gerokai pasikeitęs viešojo atstovavimo supratimas. Šiandienos viešasis atstovavimas vykdomas per medijas ir medijines figūras, kurių vienintelis tikslas – neleisti auditorijai nuobodžiauti. Laikai, kai viešosios figūros bylodavo ar bent pretenduodavo byloti konkrečias patikrinamas tiesas, gali būti praėję. Šiandien faktinė informacija randama per akimirką ir jos garsinimas nuo aukštų tribūnų nedaro įspūdžio. Medijų erdvėje plačioji publika ieško ne tiesos, o įdomumo. Todėl žmonių dėmesį patraukia ne tiesą bylojantys rašiniai, o tie, kuriuos įdomu skaityti. Ir tokius rašinius su malonumu skaitanti auditorija toli gražu nekvaila. Drįsčiau teigti, kad tokios išsilavinusios auditorijos, kokią šiandien subūrė tie, kuriems visiškai nerūpi, ką patys svaičioja savo tekstuose, nė nesvajojo turėti nelaimingi ankstesnių amžių publicistai, kiekvieną savo žodį pasirašydavę krauju.

D. Trumpui ne tik visiškai nesvarbu, ką jis kalba. Jis, kaip medijų epochos žmogus, tai puikiai supranta ir to siekia. Kaltinti jį ribotumu būtų klaida. Jis labai gerai žino, ką daro, ir vis tiek tai daro, – siekia būti dėmesio centre. Taškas. Vien D. Trumpo šukuosena ir jo pastaba apie pimpalo ilgį padėjo nugalėti mažiausiai tris varžovus. Makroekonomikos žinios, Artimųjų Rytų problematikos išmanymas ir socialinės atskirties analizė šiuolaikinės auditorijos neįmagnetina.

Tiesa D. Trumpą domina mažiausiai. Argi galime jį kaltinti? Mums tiesa irgi nelabai rūpi, nes, kaip minėjau, bet kada galima pasigūglinti, o epistemologinė D. Trumpo kalbų analizė mus mažai kuo apdovanoja: ji gali būti įdomi mokslininkui, bet sukelia nuobodulį ir šiaip jau geroje kompanijoje apie tai neverta kalbėti. Gera kompanija medijų laikais vadinama tokia, kur dauguma žino, kas yra epistemologija, bet visą vakarą kalba apie „Žvaigždžių karus“.

Įtakingiausiame JAV dienraštyje rašoma, kad H. Clinton štabas ketina demaskuoti D. Trumpo melus, nekompetenciją ir svaičiojimus apie viską. Nieko nebus. Jau net Lietuvos publikai didelio įspūdžio nepalieka įžūliausių mūsų politikų melų demaskavimas ir tų pačių politikų kliedesiai apie asilus. Dabartinė mūsų valdžia yra pakeliui į tikras medijines figūras. Tad ką kalbėti apie JAV, kuriose visa be išimties auditorija gimusi šou aplinkoje ir pripratusi gauti sunkiu darbu pelnytą teisę į pramogą?

Makroekonomikos žinios, Artimųjų Rytų problematikos išmanymas ir socialinės atskirties analizė šiuolaikinės auditorijos neįmagnetina.

Žmonės lauks į areną įžengiančio D. Trumpo ir žiūrės, kas bus. Tam tikru atžvilgiu H. Clinton ir D. Trumpo kova gali virsti praeities ir ateities atstovavimo modelių, taip pat visiškai skirtingų požiūrių į kompetenciją kova, nes vienas kompetentingas politikoje, kitas medijų erdvėje. Bijau, kad H. Clinton šioje poroje nėra ateitis, net jeigu ji ir laimėtų.

– Aš pastatysiu sieną su Meksika! – šaukia D. Trumpas.

– Statyk, šaunuolis, super! – skanduoja rinkėjai.

– Bet tai nesąmonė, – sakau aš rinkėjams, – jis nepastatys, jis meluoja.

– Aišku, kad nepastatys. Neduok Dieve, – linksmai atsako rinkėjai, – jis gi ne beprotis!

Štai taip šitai veikia. Mes tiesiog žaidžiame vieni su kitais medijų erdvėje, kuriai priskiriame pramogos funkciją. Nes jeigu manytume, kad medijų erdvė yra tikroji mūsų visų svarbi agora, nesipiktintume, kai už nusususį komentarėlį apie gėjus į namus įsiveržia policija ir mus išsiveda. Gali būti, kad giliai mūsų pasąmonėje medijų erdvės nusikaltimai tebėra tiek realūs kiek realus „Žvaigždžių karų“ veikėjas Džaba, į kurį D. Trumpas yra fenomenaliai panašus, ir tai didžiulis pliusas jam.

Taip, mes visiškai pagrįstai manome, kad politika nedaroma televizijoje ir internete. Žinome, kad ji daroma už uždarų aukštų kabinetų durų, ir ten D. Trumpas neturės prieš ką maivytis ir nesimaivys. Ten Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatai ir panašaus kalibro figūros jam pasakys, kaip turi būti ir ką iš tiesų reikia daryti. Ir jis paklausys, nes, kaip jau ne sykį tvirtinta, nėra pamišėlis.

Paprasčiausiai D. Trumpas geriau už kitus supranta, kas yra šiuolaikinis atstovavimas. Galiausiai atėjome iki laikų, kai svarbiausias figūras renkame žaidimų erdvėje žaidimo būdu. Tiesa tokiame pasaulyje pasirenkama, vertybės pasirenkamos kaip avataras kompiuteriniame žaidime. D. Trumpas – stiprus avataras ir jis, beje, pagal savo amžių ir patirtį dar gana konservatyvus.

Ateities kartos gali eiti daug toliau ir netrukus kurios nors Vakarų šalies prezidentu išrinkti Džabą. Ir – koks paradoksas – toliau gyventi turtingai, sočiai ir laimingai. Na, nebent viską pakeis teroro pavojus.

Komentarai

  • Puikus pamąstymai, apibendrinantys mūsų medijinės aplinkos veikėjus

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų