(Ugnės Litvinaitės nuotr.)

Budapeštas: miestas žvaigždė ir jo šešėliai

Budapeštas: miestas žvaigždė ir jo šešėliai

Vengrijos sostinė pamažu įsitvirtina kaip įvairovės ir alternatyvios kultūros ieškančių keliautojų pasirinkimas, kartodama hipsteriškojo Berlyno sėkmę. Tačiau vis dažniau girdime ir apie bandymus joje kėsintis į žmogaus laisvę. Ugnė Litvinaitė leidžiasi į kelionę po prieštaringąjį Budapeštą.

Vos išėjusią pro Budapešto oro uosto duris mane apspinta būrys žaliūkų taksistų. „Gal pavėžėti, miss?“ – besišypsantys ūsuočiai linksta grėsmingai arti mano šiame krašte dar neįtvirtintos asmeninės erdvės. Plačiai nusišypsojusi, tariu ryžtingą „Köszönöm!“ ir nudrožiu į kitą pusę. Ieškau kiek kitokio Budapešto – to, apie kurį tiek laiko sekė pasakas jame gyvenanti draugė. „Nardysi čia kaip žuvis vandeny, – riedėdama autobusu pro pilkus sovietmečiu alsuojančius pastatus ir skaičiuodama aprašinėtas stoteles, prisimenu jos pažadus. – Alternatyvioji muzika, kaip tau patinka, daug veiksmo, kokios tik nori pasaulio virtuvės maisto! Aplink mane pilna paleo ir veganiškų vietelių – mityba kaip tik tavo. O dar didysis šviežių vaisių turgus!“

Budapeštas šiandien – kylanti žvaigždė hipsteriškų miestų padangėje. Jau kelerius metus šis Centrinės Europos perlas įtraukiamas tarp populiariausių kelionių krypčių. Ir ne dėl didžiausio pasaulyje parlamento pastato ar miestą nuo kalvos serginčios karališkos pilies, bet būtent mano draugės įvardytų kriterijų. Ištyrinėję Niujorko Viljamsbergą ir Berlyno Krauzkiolną (taip jau įprasta vadinti dviejų madingiausių rajonų samplaiką), pasaulio alternatyvios kultūros mėgėjai pasuko į rytus – juk taip dar alternatyviau.

Neverta slėpti – nei vadinamųjų hipsteriškų vietų sąrašų sudarytojai, nei pati auditorija, kuriai klijuojama ši etiketė, tiksliai nežino, kas yra ta kultūra ar greičiau pojūtis, kurio ji ieško. Bene svarbiausias veiksnys turbūt yra stilius, kuris kiekvieno apibrėžiamas savaip ir dažnai prieštaraujantis bendroms tendencijoms. Vis dėlto šiame klaidžiame sąvokos žemėlapyje ryškėja viena – atsikandus vienodumo ir tinklinio kapitalizmo siūlomo pertekliaus, atsirado poreikis iš naujo, gal net per jo sukeltas problemas, atrasti originalumą, kvapus ir skonius.

Budapeštas viso to turi su kaupu. Mažumų kultūros ir nepriklausoma kūryba, susimaišiusi su komercija, čia perlipa ano šimtmečio paliktus griuvėsius ir sukrenta į margas, tyrinėti kviečiančias faktūras.

Terpė verslui ir kultūrai

Vienas įdomiausių Budapešto fenomenų yra barai žydiškosios miesto dalies liekanose. Legendinis „Szimpla Kert“, kurį be konkurencijos kaip įspūdingiausią barą mieste įvardija tiek vietiniai, tiek turistai, įsikūręs buvusiose krosnių fabriko ir gyvenamųjų namų patalpose. Vos įžengusi turiu pripažinti, kad nieko panašaus dar nesu mačiusi: klaidus kelių aukštų namas, prikaišiotas sendaikčių turguose rastų rakandų, meninių instaliacijų ir augalų, kurių ilgos kasos tįsta žemyn ligi didžiulio vidinio kiemo, labiau panašėja į paslaptingą gyvenvietę negu barą. Kasnakt užsižiebusių lempučių šviesoje čia šmirinėja vis kiti gyventojai, atėję pasilinksminti ir paklausyti atrinktų jaunųjų talentų muzikos, o dienomis vyksta bendruomeninės veiklos ar turgus.

Nuo čia prasideda septintojo rajono – buvusio žydų kvartalo, vėliau geto – prisikėlimo naujam gyvenimui istorija, kartu ir naujojo Berlyno ieškotojo tyrinėjimai. Po karo atsivėrusias žaizdas, paliktas žiojėti tamsių griuvėsių pavidalais, išradingi alternatyvių barų steigėjai per pastarąjį dešimtmetį pamažu užpildė muzika bei savadarbe kūryba ir taip į užmarštyje skendėjusią miesto dalį prikvietė žmonių. Buvo tiesiamos gatvės, švarinami kiemai, pamažu dygo kavinės – kadaise gyvybingame žydiškame kvartale vėl susikūrė terpė verslui bei kultūrai.

Karštą šių metų vasaros dieną vaikštinėju siauromis madingu jau tapusio rajono gatvelėmis, nuolatos stabčiodama užfiksuoti piešiniais išmargintų sienų, kiemuose pasislėpusių restoranėlių, dailaus interjero kavinių ir žaidžiančių vaikų pilnų parkų. Skrandyje vis tenka ieškoti vietos, nes draugės pažadai pildosi vienas po kito: ledai be pieno, duona be glitimo, platus įvairiausių šalių virtuvių pasirinkimas ir augalinei mitybai pritaikytos versijos. Užtinku net atskirą veganiško maisto sunkvežimiukų kiemą, kurio steigėjai su pasididžiavimu man sakosi esantys tokie pirmieji ir vieninteliai Europoje. Ir net po ilgos dienos piniginė per daug nečiaudi, nes kainos čia – mažesnės nei kitose sostinėse, įskaitant ir tą, iš kurios atvykau.

Vienas įdomiausių Budapešto fenomenų yra barai žydiškosios miesto dalies liekanose.

Kai vakare man prieš akis atsiveria besileidžiančios saulės spinduliuose maudomas tiltas per Dunojų, nutūptas Balkanų muzikos atėjusių pasiklausyti laimingų žmonių, savo širdį mintyse jau esu pasiruošusi rakinti prie aukštų žalių karkasų ir mesti raktą per petį į upę. Nuo jos dvelkiantis vėjas užduoda toną tikram vakarėliui demokratiškoje aplinkoje. Apsižvalgau aplink: jo dalyviai visokiausio amžiaus, skirtingų tautybių bei stilių, daug ir vaikų, ir – kad ir kaip ydinga generalizuoti – hipsterių, matau žmogų neįgaliojo vežimėlyje. Prieš mano fotoaparatą šypsodamosi bučiuojasi dvi panelės, prisimerkia tarp tilto karkasų hamakuose įsitaisę vaikinai, nejaukiai šypteli rymantis senas jūrininkas. Ko daugiau norėti? Laisvė!

Tik… šalia prisėdę jaunuoliai, dalydamiesi vakaro planais, prasitaria apgailestaujantys, jog uždaromos jų mėgstamos vakaro praleidimo vietos. Suklūstu: kaip, juk septintasis rajonas tiesiog lūžta nuo barų? Juodu nusijuokia: vietiniams, jei nėra iš turtingesniųjų sluoksnio, ten gana brangu. Ir per daug turistų. Tikroji alternatyvi kultūra tarpsta aštuntajame rajone – tiksliau, tarpo. „Buvau „Auróroje“ pernai, kai tai įvyko. Policija tiesiog įėjo, sučiupo kažką rūkantį žolę ir nutraukė vakarėlį. Pusantro gramo marihuanos užteko, kad vieta būtų ilgam uždaryta…Čia ne kaip Berlyne, kur žmonės gali daryti, ką nori“, – su gailesčiu šypteli vasarą viename sunkvežimiukų maistu prekiaujantis vaikinas. Jo draugė nukerta: „Jie tiesiog buvo neparankūs režimui.“

Nepatogūs valdžiai

Po kelių valandų jau tempiu draugę per aklinai tamsų aštuntąjį rajoną. Gyvendama prestižinėje miesto vietoje ji čia paprastai nekelia kojos. „Jeigu nutinka kas nors blogo, tai būtent šitoje miesto dalyje“, – gilyn į krepšį grūsdama kamerą kiek pertemptu balsu kužda šiaip jau drąsi nuotykių ieškotoja, su kuria tranzuodamos perkeliavome pusę Prancūzijos. Jaučiu, kad mintyse ji mane keikia, bet tuo pačiu nenori pasiduoti stereotipams apie romus, kurie čia tradiciškai gyvena. Man gatvės atrodo švarios, o namai nesiskiria nuo kitų. Tik gerokai mažiau gyvybės.

Uždususios nuo įsivaizduojamos įtampos pasiekiame šįmet vėl veikiančią „Aurórą“. Mano entuziazmas greitai išblėsta – tylu, būriuojasi vos keletas akivaizdžiai šiandien ilgą kelią sukorusių vengrų keliautojų. Besisukinėdama su fotoaparatu tarp sienų, parašais liudijančių čia praūžusius vakarėlius, už nugaros pajaučiu netolygų alsavimą. Atsisukusi išvystu kiek pervargusį vidutinio amžiaus vyro veidą kilstelėtu antakiu. Į šalis lakstančios akys įrėmintos raukšlelių, kuriose, nors karštis nusileidus nakčiai mieste jau atslūgo, lėtai kaupiasi mažyčiai prakaito lašeliai. Mandagiai angliškai pasisveikinu. Vyro pečiai kiek atlėgsta, jis susinepatogina: „Tiesiog norėjau paklausti… ką čia veikiate. Žinote, dabar čia nelabai kas užklysta. Bet kurią akimirką laukiu arešto orderio.“

Bendruomenės kultūros centras, naktimis tampantis baru, o dienomis viršuje įsikūrusiose nevyriausybinių organizacijų patalpose laukiantis marginalizuotų mažumų (benamių, romų ir LGBT asmenų), vietos valdžiai nepatinka. Kaip ir kitos panašios vietos, ši sulaukia policijos vizitų. Pas lankytojus radus marihuanos, baras pernai buvo uždarytas keturiems mėnesiams. Vėliau paaiškėjo, kad teisiškai jis už narkotinių ar psichotropinių medžiagų turinčius lankytojus neatsako, ir byla buvo nutraukta. Tačiau mano viešnagės savaitę rajono valdžia išplatino pranešimus, esą vieta uždaryta „dėl viešojo saugumo“. „Auróros“ komandos narys neslėpdamas kartėlio sako: „Provyriausybinėje žiniasklaidoje mes vaizduojami kaip visų problemų šaltinis, tariama kairuolių, baigusių socialistinę mokyklą, irštva, narkomanų buveinė. Jiems naudinga taip susikurti priešą, visai kaip nacionaliniu lygmeniu daroma su pabėgėliais ir Sorosu.“

Įdomu, kaip istorine patirtimi į mus panaši šalis išsispręs dvejopo gyvenimo problemas.

Klausantis vyro pasakojimo, visos anksčiau spaudoje skaitytos antraštės apie situaciją šalyje pradeda įgauti prasmę. Neseniai Vengrijos parlamentas, kurio du trečdalius sudaro viena partija, kriminalizavo iš esmės bet kokią pagalbą migrantams, išleisdamas pilietinės visuomenės organizacijų rėmėjo George’o Soroso „garbei“ pakrikštytą įstatymų pakeitimų seriją. Milijardierius, kairių liberaliųjų pažiūrų žydas – puikus antagonistas šalies valdymą ir žiniasklaidą užvaldžiusiai „Fidesz“ partijai. Apie skleidžiamą propagandą mano draugė pasako tiek: „Žmonėms taip praplovė smegenis, kad mano seneliai, dėl prastos sveikatos sistemos negalėdami gauti normalaus gydymo, vis tiek tiki, jog didžiausia problema šalyje yra migrantai. Nors nė vieno niekada net akyse neregėjo.“

Atrodo, Budapešte yra viskas, ko ieško laisvas pasaulio gyventojas: Dunojaus vėjo gaiva, kaip pati upė sraunios gatvės ir gyvybingos vietos bendruomenės bei verslai, aplink kuriuos vibruoja unikalus mikroklimatas. Tačiau įvairovė – toks kultūrinis gyvūnas, kuriam reikia laisvės. Kaip tyčia namo iš Budapešto grįžau per Berlyną. Pirmas dalykas, kurį pastebėjau ten nuvykusi, buvo ne bandymas iš manęs uždirbti, ne ranka ant stiklo išraizgytas propagandinis šūkis, kokį regėjau vienoje pirmųjų Budapešto autobusų stotelių, o plakatas, raginantis kovoti už asmens privatumą internete. Kiekvienam savos aktualijos.

Įdomu, kaip istorine patirtimi į mus panaši šalis išsispręs dvejopo gyvenimo problemas. Prabėgus dviem dienoms po to, kai palikau Budapeštą, „Auróra“ gavo laišką, liepiantį sustabdyti veiklą. Organizacija sprendimą apskundė teismui. O mano draugė toliau džiaugiasi savo mylimiausiu miestu ir siunčia nuotraukas nuo Laisvės tilto.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų