(Monikos Požerskytės nuotr.)

Belaukiant MO

Belaukiant MO

Pirmasis privatus Lietuvos šiuolaikinio ir modernaus meno muziejus savo formą jau šiemet užpildys turiniu. Su MO steigėjais Danguole ir Viktoru Butkais bei menininkais Viktorija Vitkauskaitė žvalgosi po neįtikėtina atrodžiusios, bet sparčiai įgyvendinamos idėjos statybų aikštelę.

Devyni iš dešimties pirmųjų rezultatų, google.lt įvedus žodį „fermentas“, nuveda į V. Butkaus įkurtą ir 2010 m. sėkmingai parduotą biotechnologijų įmonę. Tačiau mūsų pokalbyje ji paminima vos kartą. Nesunku nujausti, kad žurnalistų ir smalsuolių klausimai šia tema V. Butkui gerokai pabodę. Juolab, kaip prisipažino 2017 m. konferencijoje „Lūžio taškas“, įprastai klausiančius domina tik „kodėl „Fermentą“ pardavei“ ir „kiek gavai“. Nežinantys dar teiraujasi, kur gautus pinigus dės, o žinantys – kodėl juos ketina taip kvailai išleisti.

Po tą „kvailystę“, tiksliau – tarptautinės architektų komandos „Studio Libeskind“ ir lietuvių „Do architects“ projektuoto pastato statybvietę, su Butkais ir dairomės vieną darganotą spalio dieną. Dar šiais metais iki didesnių šalčių ketinama baigti didžiuosius MO muziejaus statybos darbus – iškelti visus tris aukštus ir uždengti stogą. Kol kas dalį būsimo muziejaus veido sufleruoja jau iškilusios konstrukcijos, o likusiai suvokti tenka įjungti vaizduotę ir sekti V. Butkaus mostus. Pirmame aukšte tilps ne tik bilietų kasos, knygų parduotuvė, kavinė, renginių salė, bet ir meno kūrinių saugyklos, lankytojams atsiversiančios pro stiklinę sieną. Apvalios kiaurymės pirmo aukšto lubose žymi būsimą laiptų vietą. Laikinomis konstrukcijomis užsiropščiame į antrą aukštą, kur bus ekspozicijų salės, skaitykla, administracijos patalpos.

Iš neįprasto rakurso žvalgantis po statybvietę ir aplinkinių namų fasadus dingteli, kad čia nebelikę nei kino teatro „Lietuva“, nei vėliau aplink jį kerojusio šabakštyno šešėlio. Tiesa, mėgusiems šioje vietoje skirti pasimatymus tokia galimybė išliks – MO savo lauko erdves paliks viešas. Viena pastato dalis atsirems į skulptūrų sodelį, o laiptuota terasa bus galima užkilti iki pat antro muziejaus aukšto ir pro stiklo sieną paspoksoti į veiksmą viduje.

300 pavardžių

„Muziejus ir reprezentacinė Lietuvos meno kolekcija buvo Viktoro idėja. Man tokia niekada nebūtų kilusi – per daug drąsi“, – šypteli D. Butkienė, kai iš statybų aikštelės pasukame kavinės link, kol V. Butkus dar lieka šnektelėti su statytojais. Tačiau menu mokslininkų šeima domėjosi ir asmeninę jo kolekciją kaupė senokai: „Pirmasis mūsų įsigytas kūrinys buvo Virgio Rusecko paveikslas, nusipirktas Kaune. Tuo metu neturėjome jokių žinių, supratimo, tiesiog pirkdavome tai, kas patikdavo.“ Iš pradžių sutuoktiniai dažniau užsukdavo į Kauno galerijas, vėliau ėmė lankytis Vilniaus, ypač „Lietuvos aido“ – tuo metu vienoje aktyviausių ir solidžiausių sostinės galerijų. Vienas kūrinys po kito, ir jų ilgainiui prisikaupė pilni namai. Naujų kabinti nebebuvo kur, o laikyti kolekciją sandėliuose ir turėti vien dėl turėjimo fakto Butkams atrodė keista.

Maždaug tuo metu ėmė bręsti sprendimas parduoti „Fermentą“. „Viktoras žinojo, kad jį pardavęs nebegalės dirbti toje pačioje srityje, todėl sąmoningai ieškojo sau naujos veiklos. Ir sugalvojo, kad reikia pasukti į dailę bei dailės vadybą“, – prisimena D. Butkienė. Pati posūkio į dailę pradžia, jos žodžiais, buvo visiškas atsitiktinumas. Dar gyvendami Žvėryne Butkai dažnai išsiruošdavo pasivaikščioti iki Užupio, ten pavakarodavo kavinėje ir vėl grįždavo namo. Būtent Užupio kavinėje susipažino su vietos menininkų kolonija, tarp kurių buvo nemažai dailininkų. Vėliau pažintys persikėlė į Grybų kaimą: čia Butkai ėmėsi tvarkyti įsigytą seną sodybą. Užupio menininkus jie pakvietė ištapyti medinių langinių.

Muziejai beveik neskirdavo lėšų lietuvių menininkų kūrybai įsigyti. Nebuvo nei ką perka, nei už ką.

Grybų kaimo plenero tradicija tęsėsi ne vienus metus jau po to, kai visos langinės buvo ištapytos: dienomis menininkai kurdavo savo darbus, o vakarais prie laužo įsisiūbuodavo kalbos apie meną, jo suvokimą ir situaciją Lietuvoje. Pasirodė, jog vaizduojamieji menai ir domėjimasis jais svyravo skalėje tarp sąstingio ir nuosmukio. „Pamatėme, kad koncertai, spektakliai nuo seno surenka pilnas sales, knygų mugėse kasmet – apgultis. O meno srityje vyravo kažkoks nuovargis, pasimetimas, atrodė, kad nevyksta nieko įdomaus“, – pasakoja D. Butkienė. Be to, atkūrus nepriklausomybę, muziejai beveik neskirdavo lėšų lietuvių menininkų – ypač šiuolaikinių – kūrybai įsigyti. Kalbant tiesiai šviesiai, nebuvo nei ką perka, nei už ką.

Kaip atrodo ir funkcionuoja šiuolaikiniai muziejai, kaip juose juda, ką veikia ir kaip jaučiasi lankytojai, Butkai matė keliaudami po garsiausias pasaulio meno erdves. Tačiau kelionės negalėjo atsakyti į visus klausimus, kylančius galvojant apie profesionalią Lietuvos šiuolaikinio ir moderniojo meno kolekciją. Pirkti vien tai, kas patinka, nebebuvo išeitis. D. Butkienė ėmė lankyti pirmą kartą Vilniaus aukciono rengėjų suorganizuotus meno istorijos kursus ir ten susipažino su viena lektorių – profesore Raminta Jurėnaite. Jai ir nuspręsta pasiūlyti sudaryti MO kolekciją. „Tas sprendimas buvo spontaniškas, intuityvus, bet, manau, teisingas“, – sako D. Butkienė.

2008-aisiais abu Butkai apsilankė pas R. Jurėnaitę ir išdėstė savo idėją bei pasiūlymus. Švelniai tariant, profesorė buvo nustebusi. Tuo metu apie meno mecenatystę bei privačias kolekcijas Lietuvoje beveik nekalbėta, o žodžiai „meno kolekcininkas“ viešai figūravo nebent kriminalinėse kronikose. Tačiau pasvarsčiusi ji sutiko imtis patikėtos užduoties ir po kurio laiko pateikė sąrašą tų menininkų ir tų jų kūrybos laikotarpių, kurių darbus įsigyti būtina – iš viso apie 300 pavardžių. Taip prasidėjo kelionė po tapytojų, grafikų, skulptorių, fotomenininkų dirbtuves ir šiuolaikinio bei moderniojo Lietuvos meno užkulisius.

ANDRIUS ZAKARAUSKAS, TAPYTOJAS: „Su Butkais 2009 m. mane supažindino R. Jurėnaitė. Tada nuomojausi studiją konservų fabriko patalpose. Atėjus Butkams, į kiemą išnešiau didžiąsias savo drobes ir ėmiau rodyti. Jau buvau laimėjęs Jaunojo tapytojo prizą, dalyvavęs parodose Venecijoje, Berlyne, Romoje. Matyt, tai profesorę iki mano kūrybos ir atvedė. Iki tol Butkų nepažinojau, bet tai, kad juos atvedė R. Jurėnaitė, man buvo visiško pasitikėjimo garantas. Jei neklystu, jau per pirmąjį susitikimą, kai įsigijo diptiką „Tinklas“, kūrinį „Apvalūs potėpiai“, V. Butkus papasakojo apie savo svajonę atidaryti muziejų. Nuo tada vis susitikdavome, ir jie ką nors įsigydavo. Kas pasikeitė Butkams pradėjus remti šios kolekcijos atsiradimą? Girdėjau juokų, kad menininkai ėmė keisti langus ir renovuoti savo namus. Aš, deja, neturėjau, ką renovuoti (juokiasi). Kalbant rimtai, jie pirko ne tai, kas galbūt populiaru ar madinga, bet tai, kas iš esmės svarbu. Man atrodo, šalia tokių žmonių ima augti ir aplinkiniai, atsiranda kitas domėjimosi laukas. MO surinkta kolekcija yra esminis dalykas, o pastatas – priemonė eksponuoti. Nuostabu, kad atsiras vieta, kur bus galima pamatyti XX ir XXI a. menininkų darbų. Butkai iki šiol papildo kolekciją, ir tas nenutrūkstantis procesas iki muziejaus atidarymo ir po jo yra svarbiausias.“

Ar tai menas?

Asmeninės profesorės R. Jurėnaitės pažintys ir kompetencija padėjo įtikinti autorius, kad susidomėjimas jų kūriniais yra rimtas, ir atverti daugybę durų. Tačiau už jų ne visada pavykdavo rasti trokštamų menininkų trokštamų darbų. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos menu susidomėjo amerikiečiai ir reikšmingų kūrinių išvežė į Baltijos šalių bei Rusijos sovietmečio avangardo muziejų prie Niujorko. „Nemažai darbų buvo iškeliavę, bet daug dar ir likę. Kartais menininkai nenorėdavo rodyti geriausių savo kūrinių. Jie – lyg kamertonas, į kuriuos žvelgdamas autorius gali pasitikrinti, palyginti naujausius savo darbus. Todėl ir gerai pas menininkus eiti su specialiste, kuri sako: „Nagi, ką čia rodai, trauk šen geriausius!“ – juokiasi D. Butkienė.

MO muziejaus kolekciją šiuo metu sudaro apie 4500 vaizduojamojo meno kūrinių, sukurtų nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Ankstyviausi kolekcijos darbai jau išlaikę šiokį tokį išbandymą laiku, be to, intriguojantys ir savo istorijomis: iš sovietinio laikotarpio daugiausia įsigyta kūrinių, kurie į tuometes parodas nepriimti kaip neatitinkantys sistemos. Tačiau šiuolaikinį meną visuomenėje dažnai lydi nuostaba: „Ar tai menas?“ D. Butkienė pastebi, kad šis klausimas kyla ne tik Lietuvoje: „Esame išvertę ir išleidę brito Willo Gompertzo knygą būtent tokiu pavadinimu. Vadinasi, visiems kyla tokių pat klausimų. Naujas menas yra kontroversiškas, jis visada ką nors keičia, jo autoriai – visada priekyje…“ „…bet būdami priekyje nebūtinai eina ta kryptimi, – pabrėžia kavinėje prie mūsų prisijungęs V. Butkus. – Su nauja meno banga atsiranda ir daug nesėkmingų pavyzdžių. Man irgi ne viskas priimtina, ypač konceptualiajame mene. Esu vizualistas, spalvų ir dermės mėgėjas. Palubėje pakabinta šluota manęs nežavi. Tiesiog esu matęs daugybę kokybiško konceptualiojo meno.“ „Ne kokybiško, o vizualaus“, – patikslina D. Butkienė. „Na, taip, man kai vizualu, tai ir kokybiška, – linkteli V. Butkus. – Mano nuomone, menas yra tai, kas turi dvasinį, idėjinį, vizualinį krūvį. Kiti sako, kad nebūtinai, pakanka žinoti meno istoriją. Bet jei ją išmanai, tai į bet ką žiūrėdamas pajusi meną. Tai labiau priklauso nuo žiūrėtojo nei nuo objekto.“

Esu vizualistas, spalvų ir dermės mėgėjas. Palubėje pakabinta šluota manęs nežavi.

Amžinasis klausimas „ar tai menas?“ skambėjo ir 2017 m. Venecijos bienalėje, kurioje apsilankė ir Butkai. Turbūt tūkstantąjį kartą tai suglumę svarstė Damieno Hirsto kurtų objektų žiūrovai. Šiemet jo paviljonas vėl sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Pavyzdžiui, Artnews.com jį pavadino „katastrofa“ bei „viena blogiausių šiuolaikinio meno parodų per pastarąjį dešimtmetį“. Tačiau iš brangiųjų metalų sukurtos skulptūros, kurias visas galima įsigyti, komerciškai buvo sėkmingos. „D. Hirstas pajuto, kur pasaulis eina, ko jam reikia. O juk menininkas ir turi pajusti, kuo gyvena žmonės“, – mano D. Butkienė. Abu MO steigėjai šypteli, kad perspektyva būti vertinamam tik po mirties šiandien kūrėjų nebežavi. Kenčiantis, alkanas, savo darbų neparduodantis ar apie jų kainą kalbėti besidrovintis menininkas – jau užvakarykštė nuostata. „Tas pats anksčiau buvo su mokslu. Manyta, kad, jei mokslas pritaikomas, – tai baisu. Mokslas turėjo būti švarus, grynas ir absoliučiai nepritaikomas. Tai visiškas idiotizmas. Bet ir į mokslą, ir į meną atėjo nauja karta, kuri į šiuos dalykus žvelgia visiškai kitaip“, – sako V. Butkus.

REMIGIJUS GATAVECKAS, MENININKAS: „MO įsigijo mūsų su broliu (Algirdu Gatavecku – „IQ Life“ past.) projektą „Poveikis“. Įprastai autorysčių savo darbuose neskirstome, bet „Poveikyje“ didžiausias indėlis yra Algirdo: su šiuo projektu brolis apsigynė menotyros mokslų daktaro laipsnį. Piešinių ciklą „Poveikis“ Alytaus vaikų namuose kūrėme ketverius metus. Algirdas grįžo į tą pačią aplinką, iš kurios užaugę mudu išėjome. Visus vaikus, kuriuos piešėme „Poveikiui“, puikiai pažinojome. Vieni čia augo atvežti iš kūdikių namų, kitus atvežė jau paauglius. Pirmasis mums pozavo Arminas. Jis, kaip ir kiti, matė piešinio galią ir norėjo, kad jį nupieštume. Tuo metu abu su broliu studijavome magistrantūrą, buvome labai užsiėmę, todėl Arminui pasakėme: „Jei dar po metų norėsi – primink.“ Jis norėjo. Jau pirmą projekto savaitę susidarė norinčiųjų eilė. Aš piešiau Ramunę – paauglę, kuri buvo nepopuliari, jai kliūdavo patyčių. Ji norėjo mums pozuoti, ir man tai buvo labai svarbu. Piešdamas siekiau įtikinti, kad ji yra lygiavertė, tokia pat kaip kiti. Manau, mūsų dėmesys jos pasitikėjimui savimi turėjo įtakos. Plačiąja prasme šis projektas tebesitęsia – kalbu apie „Poveikio“ sukeltas diskusijas, jo dalyvių stebėjimą, požiūrio į vaikų namus keitimą.“

Galerija

Įkurtuvės neįvyko

Devynerius metus renkamai meno kolekcijai namus norėta pastatyti anksčiau. Dar 2010-aisiais paskelbtas pastato dešiniajame Neries krante, prie Nacionalinės dailės galerijos (NDG), idėjos konkursas. Projektui net suteiktas nacionalinės svarbos statusas – taip atverta galimybė gauti sklypą ne konkurso būdu ir išvengti aibės biurokratinių procedūrų. Planuota, kad finansines muziejui būtinas injekcijas Vilniaus savivaldybė ir mecenatų šeima pasidalys po lygiai, o įkurtuvės bus 2014-aisiais. Tačiau keičiantis sostinės valdžiai keitėsi ir šio projekto likimas. „Puikiai suprantu, kad kiekvienas politikas pasirenka saviraiškos liniją. Artūras Zuokas (tuometis Vilniaus meras – „IQ Life“ past.) pasirinko meną. Jis turėjo savų sumanymų: Jono Meko centras, Guggenheimo muziejus. O čia dar kažkas ateina… Sąmoningai ar ne, bet jis šio projekto nenorėjo. Laikas ėjo, o niekas nevyko“, – gūžteli pečiais V. Butkus.

Žvelgiant iš šalies, vienu metu atrodė, kad MO likimas bus lyg iš Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“: jo laukė laukė, o jis vis neatėjo. Bet savo idėjos mecenatai neatsisakė. Nors visą procesą – nuo sklypo suradimo iki muziejaus projekto konkurso – teko pakartoti, maža to, šįsyk vien savo lėšomis. „Nutarėme, kad taip bus paprasčiau“, – sako V. Butkus.

Kol muziejaus projektas išgyveno savo piko ir atoslūgių istoriją, jo steigėjų veikla nenutrūko. MO ėmė leisti vaikams, paaugliams bei suaugusiesiems skirtų knygų apie meną serijas. Kiti muziejaus sumanymai atgaivino Literatų gatvę, prakalbino Vilniaus skulptūras, sukūrė meno kūrinių kontekstus atskleidžiantį projektą „Kultūros istorija“, nuolat atnaujino virtualią MO galeriją.

„Veiklų turime labai daug. Tik turėjome joms erdvės. Dabar galvoju, gal ir gerai, kad taip išėjo. Vieta čia geresnė nei prie Nacionalinės galerijos, žmonių srautai didesni“, – juokiasi mecenatas.

AUDRONĖ PETRAŠIŪNAITĖ, DAILININKĖ, GRAFIKĖ: „Mane kaip menininkę labiausiai traumuoja, kai prašoma konkretaus formato, netgi kolorito kūrinių. MO kolekciją sudarant menininko niekas neriboja ir nevaržo. Ji surinkta profesionaliai. Būna, kad žmogus nori įsigyti paveikslą, bet jo vidinis išsilavinimas, nebūtinai priklausantis nuo diplomų, kliudo pirkti gerą meno kūrinį. Jis tiesiog turi, pavyzdžiui, žalią sofą ir prie jos nori geltono paveikslo. Šiuo atveju buvo juntama, kad žmonės atviri visokiai dailei. Galbūt šis muziejus, keičiamos jo ekspozicijos praplės žiūrovų akiratį, kilstelės bendrą supratimą. Manau, kad ne tik pats muziejus, bet ir jo šviečiamoji veikla yra vertybė. Be abejo, jauni žmonės turi galimybių išvažiuoti, pamatyti šiuolaikinio ir modernaus meno muziejų svetur. Bet man labai smagu, kad toks bus ir Lietuvoje.“

Daugiau yra daugiau

Nuo 2008-ųjų, kai pradėta kaupti MO kolekcija, lietuviško meno rinkoje būta ir kitų pokyčių, telpančių į žodį „daugiau“. Daugiau kolekcininkų, daugiau privačiomis iniciatyvomis rengiamų ekspozicijų, daugiau lankytojų parodose ir kasmetėse meno mugėse. Pernai NDG veikusi Šarūno Saukos paroda pagerino galerijos lankomumo rekordus, o besidominčių (ir darbuotojų) kantrybę išbandė eilėmis prie bilietų kasų. Menininkams žinia „tavo darbus nori įsigyti kolekcininkas“ kelia veikiau džiaugsmingą jaudulį nei įtarumą ir baimę.

Formulė „daugiau lankytojų – daugiau pajamų“ bus svarbi ir MO veiklai. Tikimasi, kad muziejus sugebės išsilaikyti pats, o tam per metus reikės maždaug 600 tūkst. eurų. Daug palaikymo ir entuziazmo MO steigėjai sulaukia jau dabar, tiesa, ne be išlygų. „Visuomenė juk gyvena burbuluose. Savame socialiniame burbule sulaukiame didžiulio palaikymo. O už jo ribų būna visko. Kartais žmonės sako, kad geriau statytume vaikų darželį“, – šypteli V. Butkus. Bet sykiais žmonės sutinka dirbti kartu net už kur kas mažesnį nei sau įprastą atlygį. Taip MO komandą papildė vienas Londone sėkmingą karjerą susikūręs komercijos specialistas. „Tokio rango specialisto mes paprasčiausiai neįpirktume. Bet jis dirba, nes mus palaiko. Susižavėjo idėja ir sakė sieksiantis, kad čia būtų panašu į „Tate“, – juokiasi D. Butkienė.

ALGIRDAS GATAVECKAS, MENININKAS: „To savaitgalio, kai meno mugėje „ArtVilnius“ MO įsigijo mūsų ciklą „Poveikis“, niekada nepamiršiu. R. Jurėnaitė į mūsų darbus žvalgėsi dar anksčiau, po autoportretų parodos „Situacija“. Bet už juos užsiprašėme nemažai, nes nenorėjome parduoti. Visus kitus studijų metais sukurtus mūsų darbus iš akademijos pavogė. Tad „Situacija“ buvo vieninteliai mūsų turimi darbai. Vėliau akademijoje pamačiusi „Poveikį“, R. Jurėnaitė pasiūlė jį pristatyti „ArtVilnius“. Į mugę „Litexpo“ atvažiavo vaikai, kuriuos nupiešėme, aš pristačiau projektą. Bet pastebėjau, kad žmonės prie piešinių nestabteli, praeina pro šalį. Penktadienį paskelbė, jog pelniau geriausio „ArtVilnius’2012“ Jaunojo menininko prizą. Žiniasklaida ėmė rašyti, kad nupiešiau vaikų namų auklėtinius. Šeštadienį į mūsų stendą plūstelėjo minia, nuo daugybės klausimų tiesiog galva sprogo. Pasirodo, daug kas manė, kad itin realistiniai piešiniai yra nuotraukos. Išgirdę, jog tai pieštuku sukurti darbai, grįžo kitą dieną jų pasižiūrėti. Sekmadienį, skelbiant mugės laimėtojus, vėl išgirdau savo vardą. Galvoje buvo chaosas, nieko nesupratau. Bet Remigijus sako: „Čia juk kitas apdovanojimas – ne Jaunojo menininko, bet žiūrovų išrinkto Geriausio menininko prizas.“ Emocijos tiesiog virė: tą savaitgalį pelniau du diplomus ir pardaviau visus darbus.

Kai į stendą atėjo V. Butkus ir R. Jurėnaitė, pasakiau, kad piešiniai – ne mano nuosavybė, o vaikų. Susiskambinau su visais, kurie pozavo, ir jie sutiko kūrinius parduoti. Gauti pinigai iš karto pervesti į vaikų sąskaitas, be to, V. Butkus skyrė lėšų ir darbams įrėminti. Tąkart pardaviau penkis kūrinius, bet Viktoras pasakė: „Jei nupieši dar vaikų portretų, juos taip pat nupirksiu.“ Vėliau nupiešiau daugiau, tie vaikai taip pat už juos gavo pinigų. Man atrodo tikras stebuklas, kad šis projektas suvedė su tokiais žmonėmis ir padėjo padaryti tokių gerų darbų. Laukiu MO muziejaus atidarymo ir tikiu, kad tai bus didžiulis įvykis visai Lietuvai. Būtų keista ir liūdna, jei būtų kitaip.“

Komentarai

  • Sveiki, o kas parašė straipsnį? Nerandu autoriaus / -ės. Ačiū

    • Viktorija Vitkauskaitė

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų