Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Trapios saugumo iliuzijos

Avantiūristo užrašai. Trapios saugumo iliuzijos

Apie keletą labai populiarių iliuzijų. Tinkančių kine, bet apsunkinančių oro uostų darbą.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Woody Allenas viename interviu yra sakęs, kad žmonija neišgyventų be iliuzijų. Tuomet jis galvoje turėjo religijas ir savo ne kartą pareikštas abejones Dievo buvimu. Taip pat iliuzijos jam tinka kaip režisieriui, nes kine jos patiekiamos į salę visais įmanomais pavidalais.

Gatvėje, į kurią išeini iš tamsios kino salės ir akimirką būni apakinamas vaiskios šviesos, viskas iš esmės kitaip. Čia nesaugu, neaišku ir niekas nėra garantuota. Čia tu nebesi kino žiūrovas, patogiai sėdintis fotelyje ir stebintis, kaip daužo automobilius. Čia tu esi pilietis, kuris, jeigu nebūsi atsargus, gali patekti po ratais ir turi suprasti, kad niekas kitas, išskyrus tave, nebus už tai atsakingas. Tačiau ekrane matytos iliuzijos nepalieka.

Pirmiausia iliuzija, kad galimas visiškas saugumas. Ši iliuzija tokia didelė, kad su ja galima laimėti rinkimus. Taip pat mobilizuoti mases ir priversti nusiauti batus oro uostų patikros salėse, nes taip sudaromas saugumo įspūdis. Tas pats įspūdis kyla matant prie simbolinių objektų patruliuojančius karabinierius arba daug įrengtų stebėjimo kamerų.

Visa tai nepadeda.

Negelbėja, nes, kol aunamės batus, stovime nusmukusiomis kelnėmis (juk ir diržą liepė išsiverti) ir namie atidarome alchemijos laboratoriją skysčiams į mistinio dydžio talpyklas pilstyti, lėktuvą į pražūtį nukreipia nuo depresijos kenčiantis pilotas. Kol žandarai baltomis pirštinėmis saugo bažnyčią, kas nors sprogdina diskoteką. Kol kameros stebi sekso scenas viešosiose vietose, į minią įvažiuoja sunkvežimis. Tai, kad kiekvienas žemės lopinėlis gali būti stebimas iš palydovo, taip pat nepadeda, nes joks dronas neatskrido tiesiu taikymu nupilti išsigimėlio, kuris valandą vaikščiojo po atvirą vietą ir šaudė žmones kaip triušius.

Visas šis saugumo teatras (arba kinas) nebūtų įmanomas be kitos populiarios iliuzijos: saugumą turi kas nors užtikrinti. Kitaip tariant, užuot suvokę, kad visiškas saugumas neįmanomas iš principo ir kad nemaža dalis sėkmės šiame neaiškiame ir ne visai logiškame pasaulyje priklauso nuo pačių žmonių pastangų dalyvauti savo likime, piliečiai neretai atsisako veikti.

Išgirdę už sienos mušamą vaiką, tokie piliečiai, užuot nedelsdami ėję duoti į dantis skriaudėjui arba kvietę policiją, pagarsina televizorių ir laukia, kol praneš apie naujus įstatymus ir institucijas, kurios užtikrintų vaikų teisių apsaugą. Atsitikus baisiai nelaimei, tokie piliečiai labai susinervina ir nusiramina tik tada, kai atsistatydina toks skaičius pareigūnų, koks tinka nervams nuraminti. Kad visa tai yra iliuzija iš principo ir iš esmės, tokiems žmonėms nė motais. Jie turbūt nualptų išgirdę, kad apsaugoti kieno nors vaiką tik valstybinėmis priemonėmis yra maždaug tokia pati tikimybė, kaip ir patiems besipiktinantiems padaryti ką nors blogo savoms atžaloms.

Dar kita iliuzija – kad „gėris“ visada turi kaip nors laimėti. Piliečiams nė motais, kad pati „gėrio“ sąvoka visiškai aiški būna tik kine, nes jis sumaniai mums iškiša atpildą vietoj teisingumo. Todėl žiūrovas būna laimingas, nes blogiukas išmaudomas išmatose, o piliečiui tenka nusivilti, nes tas, kurį jis laiko blogu, ką tik gavo aukštesnes pareigas. Tokie įvykiai piliečio gyvenime gali kartotis kokiu nori dažnumu, o jis vis vien liks nusivylęs „neteisybe“ ir saugos iliuziją, kad gėris yra tai, ką jis asmeniškai laiko gėriu.

Kažkodėl piliečiams atrodo logiška reikalauti naujų įstatymų, nes nesilaikoma senų. Gal taip yra dėl to, kad esmė – ne įstatymai?

Lygiai tą patį galima pasakyti apie tvarką. Sistema puikiai veikia kine, nes ten ji statiška, uždara ir labai racionali. Jeigu kine herojus imtų staiga elgtis nelogiškai pagal padiktuotą situaciją, mes išeitume lauk. O gyvenimas yra dinamiškas procesas, ir nuolat elgiamasi neracionaliai. Čia galima išsimaudyti žiemą eketėje ir gauti širdies smūgį vien todėl, kad norėjosi padaryti įspūdį damai. Šiai tai veikiausiai pasirodys kitaip, tačiau moteris vis tiek gali likti su jumis bent jau iš gailesčio, ir dar kad esate labai panašus į jos tėvą.

Pasaulis nėra tvarkingas, arba jeigu ir yra, ta tvarka jo gyventojams kažin ar pažini. Kartais įvykiai nutinka be jokios regimos priežasties, ir ieškoti kaltų beprasmiška. Kai įvyksta kalnų griūtis, teoriškai galima apkaltinti ir kelininkus, ir meteorologus, ir į prarają nunešto autobuso vairuotoją. Iliuzijų genami pasipiktinę piliečiai priims net transporto ministro atsistatydinimą, jei tik šis bus pakankamai kvailas taip pasielgti.

Tas pats su draudimais ir baudomis. Visada surasite užtektinai piliečių, puoselėjančių iliuziją, kad kuo daugiau bus visko draudžiama ir kuo daugiau bus už viską baudžiama, tuo geresnis ir saugesnis gyvenimas taps. Tuomet tokių piliečių idealas turėtų būti Šiaurės Korėja, nes ten draudžia beveik viską ir labai griežtai baudžia beveik už viską.

Kažkodėl piliečiams atrodo logiška reikalauti naujų įstatymų, nes nesilaikoma senų. Gal taip yra dėl to, kad esmė – ne įstatymai?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų