(Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Pablo Picasso užkniso juodai

Avantiūristo užrašai. Pablo Picasso užkniso juodai

Visi mano bičiuliai žino, kad nemėgstu P. Picasso. Be abejo, tai tik skonio reikalas ir tasai nemėgimas nėra labai piktas.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Man patinka keli jo darbai. „Merginas iš Avinjono“ laikau šedevru ir buvau laimingas, radęs šį kūrinį Niujorko Modernaus meno muziejuje. Milžiniško dydžio paveikslas kuria gyvenimo šventės nuotaiką. Jis šiltas, švelnus ir muziejaus salę pripildo vasaros. Toks ir yra P. Picasso. Jis jusliškas. Jis žaidžia. Jis negalvoja ir nesiūlo galvoti. Jam rūpi tik seksas visomis prasmėmis. Čia pirmasis mano priekaištas jam. Net „didžioji“ (vėl visomis prasmėmis) „Gernika“ Karalienės Sofijos muziejuje Madride beviltiškai nuvilia. O juk atrodytų, kad tokią klaikią temą pasirinkęs genijus turėjo galų gale pateikti pasauliui bent kiek gilesnį apmąstymą… Ne. P. Picasso „Gernikoje“ ir toliau tik žaidžia paviršiais ir iškabina figūras erdvėje tarsi teatro dekoracijas. O kur dar freska – nesąmonė „Ikaro krytis“, nutapyta ant centrinės UNESCO būstinės Paryžiuje vestibiulio sienos? Pretenzingas užmojis į niekam nežinomą prasmę, toks prastas, kad net pats P. Picasso galiausiai liko nepatenkintas tuo darbu, ta erdve ir, ko gero, UNESCO apskritai.

Žinoma, priekaištas dėl intelektualumo stokos yra silpnas. Menas neprivalo būti intelektualus. P. Picasso gali būti genijumi ir nevargdamas kalbėti apie gelmę. Kitas priekaištas daug svarbesnis. Ne veltui paminėjau keletą konkrečių muziejų. Tad štai didžiausia bėda yra ne P. Picasso polinkis į žaidimą gražiais paviršiais, o tai, kad eidamas bet kurio bent truputį svarbaus Europos ar Amerikos modernaus meno muziejaus salėmis tu su siaubu lauki iš už kampo išlendančio P. Picasso ir… visada sulauki. Sulauki pačiais įvairiausiais būdais ir pavidalais. Jei ne nuolatinėje kolekcijoje, tai bent jau kaip parodos. Žinoma, P. Picasso prikūrė tiek vienetų meno, kad jo užtenka visiems muziejams… Ir visi jį pasikabina, nes žino, kad žmonės dažniausiai pirma skaito pavardę kortelėje, o tik po to žiūri kūrinį.

Kaip tik tai man atrodo dar svarbiau už patį P. Picasso, nes – norite tikėkite, norite ne – šis tekstas ne apie P. Picasso.

Visa tai daroma dėl to, kad galioja prielaida, jog geras menininkas yra pažįstamas (atpažįstamas) menininkas.

Šis tekstas yra apie tai, kad minėtuose muziejuose rasite ne tik gražius paviršius tapiusį ispaną, bet ir visada nuobodžiai stabilų maždaug dvidešimties pavardžių sąrašą. Išvysite balerinų tapytoją (ir skulptorių) E. Degas, Taičio dainių P. Gauguiną, būtinai V. van Goghą, o paskui dar penkis šešis pievas arba Paryžiaus vaizdelius tapiusius impresionistus. Jų vardų neprisiminsime, bet mums gana, kad tai – impresionistai. Paskui bus A. Warholas, R. Rauschenbergas, būtinai vienas R. Lichtensteinas (jo beveik visada gana vieno), rasite kokį nors J. Miró, dar bus A. Giacometti darbas, ir tada jau ramiai galėsite eiti į suvenyrų parduotuvę nusipirkti kaklaraiščio su C. Monet „Lelijomis“, veidrodėlio su G. Klimto auksine moterimi arba bet kokio daikto, puošto spalvingais P. Mondriano stačiakampiais.

Visa tai daroma dėl to, kad galioja prielaida, jog geras menininkas yra pažįstamas (atpažįstamas) menininkas. O kaip tik atpažįstamumas, mano supratimu, labiausiai trukdo mene ieškoti prasmės…

Nesupraskite neteisingai. Minėtus autorius laikau reikšmingomis figūromis, A. Giacometti apskritai labai mėgstu ir negaliu atsistebėti jo universalumu, R. Rauschenbergo skulptūros man labai artimos. Ne visi minėti autoriai yra intelektualūs, bet, kaip sakiau, tai nėra problema, o jei ir yra, tai ji neuniversali.

Daug blogiau, kad pamažu, įtakingų kolekcininkų (tokių įtakingų, kad iš esmės jie valdo meno erdvę ir kuria jos kultūrą) dėka buvo suformuotas šis meno žvaigždžių sąrašas, kuris mane po daugybės metų toje erdvėje ir kultūroje galiausiai užkniso juodai. P. Picasso yra šio sąrašo ledlaužis ir flagmanas, tad jį pasirinkau ir teksto flagmanu. Toliau rikiuojasi kiti minėti ir keletas neminėtų autorių. Juos rodo muziejai, į juos eina publika, juos rasi lankstinukuose, ant marškinėlių. Muziejai šiuos autorius melžia kaip įmanydami: kuria gretinančias parodas, suporuoja po du, tris, įterpia tarp kito laikotarpio darbų, pateikia kaip technines naujoves, kartais trumpam net pakeičia flagmaną (štai pastarąjį dešimtmetį atrodo, kad lyderiu vietoj P. Picasso tampa mano mylimas A. Giacometti – jį pastaruoju metu randu po porą kartų per metus). Bet visa, ką paminėjau, vyksta tarp tų pačių 20–30 vardų.

Beje, ten nėra nė vienos moters (F. Kahlo nesiskaito – jos muziejams reikia kaip revoliucijos ikonos, o ir reikia ne taip dažnai)…

O jeigu taip imti ir kuriam laikui padėti visą minėtą kompaniją į saugyklą?

Išimti iš salių visus impresionistus, visą amerikiečių pop artą, surankioti tūkstančius picassų ir sudėti į stadiono dydžio sandėlį, užrakinti ir kuriam laikui duoti kūriniams atsikvėpti?

Gal kas nors naujo seno paaiškėtų apie meno istoriją ir dabartį?

Gal ten atsirastų vietos lig tol nežinotiems autoriams ir paaiškėtų, kad tie autoriai net labai talentingi? Kad jie, baisu pasakyti, gali mums atstoti laikinai padėtus į saugyklą?

Bet tam reikia poros sąlygų: turime pradėti ne nuo kortelės su pavarde ir džiaugtis radę nepažįstamą…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų