(Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Mano gimtoji Europa

Avantiūristo užrašai. Mano gimtoji Europa

Didžioji Britanija išstojo iš ES. Europos Komisijos prezidentas mirusį Kubos tironą pavadino „daugelio didvyriu“ ir paragino vengti referendumų, mat gali atsirasti ir daugiau norinčių išstoti, nes „stinga meilės Europos Sąjungai“.

Rytis Zemkauskas. (Vyčio Snarskio pieš.)

Britanija išstojo, nes ji niekada nebuvo labai giliai įstojusi. Senajai salos imperijai Europa visada buvo ir lieka labiau nakvynės namai grįžtant, pavyzdžiui, iš Indijos, o ne tėvynė. Britanija neįsivedė euro, Britanija neįstojo į Šengeno erdvę, Britanija visada žiūrėjo į JAV. Gali net paaiškėti, kad ji Europai naudingesnė būdama šalia.

Kitos Senojo žemyno problemos, man regis, sudėtingesnės. Meilės tironams klausimais kažkada jau rašiau „IQ Life“. Bandžiau aptarti neblėstančius šiltus Vakarų elito jausmus Che, Fideliui, o ypač – Mao. Radau, kad tuose jausmuose gali būti lyderystės pavydo ir modernaus valdymo efektyvumo ilgesio.

Tačiau yra ir kita dedamoji. Ją pirmą kartą pamačiau prieš gerus du dešimtmečius Stokholme. Patekau ten gegužės 1-ąją ir apstulbęs stebėjau socialistų eitynes centrinėmis miesto gatvėmis. Jie nešė plakatus su Fidelio, Mao, Lenino, Che atvaizdais… Priekyje ėjo Švedijos vyriausybės nariai, žygiuojančiųjų gretose užteko menininkų ir mokslininkų.

Tiesa, kad nemažos dalies šiandienio europiečių elito atstovų jaunystė buvo paženklinta anuomet madingomis kairiojo protesto idėjomis, vyravusiomis Vakarų Europoje po Vudstoko ir, beje, iš intelektualų aplinkos atvedusiomis tokias asmenybes, kaip Ulrike Meinhof arba Mario Moretti. Tik radikalizavosi ne visi – išlepinti hipiai vėliau puikiai įsitaisė ir jų kostiumuose bei planšečių ekranuose ramiai sugyvena Mao su Armani.

Europos mylėti nereikia. Ją geriau suprasti arba galbūt net išmokti.

Antras kartas kaip tik buvo Armani tėvynėje Italijoje. Mano viešbutis buvo gatvėje, pavadintoje Viale Ilic Uljanov Lenin. Kuriame mieste? Nesvarbu, nes tokių miestų ir miestelių Italijoje yra bent 34. Net Romoje? Ir ten. Ir bičiulio italo komentaras, matant sumišimą mano veide: na, supranti, mes labai bijome fašizmo, o komunizmas juk nugalėjo fašizmą…

Prancūzijoje Lenino gatvių dar daugiau – bent 45. Ar ten kartkartėmis kyla debatų dėl pervadinimo, kaip yra Lietuvoje? Taip, ir dažnai remiamasi argumentu, kuriuo mane guodė bičiulis. Taikos ir ramybės argumentu, tiesą sakant, nes Antrasis pasaulinis karas kūrė sumaištį galvose ir žemėlapiuose: Amsterdamas štai neapsikentė turėti Stalino gatvę ir ją pervadino. Gatvė buvo atsiradusi, nes norėta paminėti antihitlerinės koalicijos vadovus: Churchillio ir Roosevelto gatvės liko. Gerieji britai Čatame, beje, tebeturi visų trijų gatves. Štai kaip viskas sudėtinga.

Europos Sąjunga gimė iš tvarios taikos poreikio. Na, gerai, iš anglies ir plieno, tačiau kaip garantija, kad nebus karo. Ir paveldėjo visą šį sudėtingą kompleksą pasakojimų bei atminties fenomenų. Drįsčiau netgi sakyti, kad tų Vakarų atminties fenomenų sudėtingumą Lietuvoje kaip tik galėtume neblogai suprasti arba bent jau užjausti – paraleli su Vudstoku mūsų istorija juk tai ir darė, kad kūrė vien prieštaravimus…

Gali būti, kad toks sudėtingumas verčia ilgėtis Fidelio, Lenino ir kitų „efektyvių vadybininkų“. Ir kas jau kas, o jie nesivargindavo skelbti referendumų, jiems nestigo ryžto, ir taip, jie gali atrodyti erotiškai, žiūrint iš tolo, o kai kada (kaip O. Stone’o „Comandante“ arba W. Salleso „Motociklininko dienoraštyje“) ir iš arti…

Senasis žemynas visus šiuos sudėtingus dalykus pabandė sujungti į veikiančią sistemą. Varginantis sudėtingumas yra Europos Sąjungos esmė. Ir man atrodo, kad varginantis sudėtingumas, bičiuliai, yra Europos Sąjungos raison d’être.

Todėl kalbėti apie „nemeilę“ Europai yra iš tos pačios fidelinės, lenininės ir maoistinės retorikos, kur „meilė“, „ištikimybė“ ir „pasiaukojimas“ buvo rimbai masėms valdyti. Europos mylėti nereikia. Ją geriau suprasti arba galbūt net išmokti. Nuogirdų apie Platoną tėvų bibliotekoje čia neužtenka, Platoną būtina skaityti.

Galbūt verta suvokti, kad kaip projektas, skirtas visomis išgalėmis vengti karo, ES yra jau savaime didžiai dirbtinis konstruktas, nes konfrontacija, kad ir kaip baisu, yra natūralesnė žmonijos būsena už taikų buvimą. Tad iškelti taikios, amžinų derybų principu (štai todėl niekas negali niekam uždrausti referendumų) paremtos labai skirtingų partnerių sąjungos idėją yra, ko gero, pats revoliucingiausias įvykis politikos istorijoje. ES yra grynos kultūros kūrinys, reprezentuojantis savo sudėtingumą viskuo, ką tik turi: trimis sostinėmis, be galo painia sprendimų priėmimo bei pavaldumo sistema, oficialių kalbų skaičiumi. Niekas nėra lig šiol bandęs kurti tokio sudėtingo darinio, tačiau niekas iki šiol ir nėra bandęs kurti ilgalaikės taikos kaip intelektualaus siekio. Ir tasai užmojis, beje, puikiai veikia jau 70 metų.

Todėl būtų apmaudu, jei idėja, sugadinta ir išjuokta brangiais kostiumais vilkinčių buvusių hipių bei Fidelio pavyzdžio „charizmatiškų tironų“ sekėjų, pasirodytų per protinga esamajam laikui, ir būtų sugrįžta prie senųjų vertybių, kai visuomenės geba atsinaujinti ir atsikvošėti tik ėmus lietis kraujui ir užvaldžius gyvuliškai baimei, tarsi kultūros nė nebūtų buvę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų