(Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Literatūra, kurioje nieko nevyksta

Avantiūristo užrašai. Literatūra, kurioje nieko nevyksta

Frankfurtas. Vidurdienis knygyne. Galiausiai visada atsiduriu knygyne. Kaip kiti galiausiai atsiduria bažnyčioje.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Patirtis labai panaši, tik bažnyčia iš esmės yra vienos knygos namai, o štai knygyne gali rinktis.

Rinktis gali ne iš karto, pirmiausia turi prasibrauti pro kelis madingus leidinius, kurie tave puola prie durų ir taikosi įkąsti. Nuo pat oro uosto iki Frankfurto centro iš tokių knygų šį kartą išsiskiria „Er ist wieder da“. Tai romanas apie Hitlerį, kaip jis staiga nubunda mūsų laikais. Viršelis baltas, minimalistinis, juodas tik pavadinimas ir Hitlerio ūsiukai. Man nerūpi Hitleris, man visiškai neįdomu, ką jis veiktų staiga atsibudęs mūsų laikais, todėl nuo šios knygos puolimo išsisuku profesionalaus skaitytojo judesiu ir neriu į daugiaaukščio knygyno gelmes, kur jokios mados manęs nepasieks.

Čia tylu ir gera.

Daug vokiečių. Bet mane domina norvegas.

Aha, tiesa, romanų ciklas, kuris mane domina, turi idiotišką bet, žinoma, neatsitiktinę jungtį su Hitleriu. Tasai ciklas norvegiškai vadinasi „Min kamp“ – „Mano kova“. Vokiškas pavadinimas sutampa su Hitlerio memuarais, negana to, čia taip pat memuarai, ir juos parašė Karlas Ove Knausgårdas. Jis yra norvegas, gyvena Švedijoje ir atrado naują literatūros žanrą.

Ne memuarų žanrą, žinoma. Nors ir jį. Rašytojas perdirbo memuarų žanrą į kažką kokybiškai naują. Taip gimė „Mano kova“: šeši tomai, iš viso daugiau nei 3 tūkst. puslapių. Angliškas pavadinimo vertimas, beje, reiškia labiau „Mano vargas“ („My Struggle“).

Ką rašo K. O. Knausgårdas? Ogi apie savo kasdienį gyvenimą. Pagyvena, parašo knygą apie tai, kaip pagyveno, vėl pagyvena, vėl parašo. Arba dar tiksliau: gyvena, rašo, kaip gyvena, kaip rašo ir gyvena. Tai ciklas – blogas, autofikcija, neabejotinai esanti pačiame literatūrinio avangardo smaigalyje. Kartu tasai ciklas gerokai arčiau Marcelio Prousto už bet ką iš tos moderniosios literatūros avangardo…

K. O. Knausgårdas puikiai rimuojasi su avangardu.

Ir ką?

Ogi atėjo laikas rašyti taip, kaip gyvename. Man regis, literatūra buvo pradėjusi atsilikti ir tebekalbėjo praeito amžiaus kalba, bylodama praeito amžiaus tikrovę. Nemažai žalos padarė „Haris Poteris“ ir visokie „Pilki atspalviai“. Atrodo, kad taip atsitiko ir dėl grynai sisteminės problemos: atėjo naujas amžius, o naujų žanrų neatnešė. Neatsirado platformų, galinčių transportuoti mūsų tikrovę.

K. O. Knausgårdas viską ištaisė.

Daugiaaukščių knygynų amžius apskritai yra rašytojų ir knygų metas, nes išleisti knygą tapo labai nesunku techniškai. Ne ką sunkiau ir ją parašyti, nes didžiulės dalies vakariečių išsilavinimas ir laisvalaikis tai leidžia. Šioje vietoje tarsi tiktų pastaba apie nepadidėjusį geros kokybės kūrinių skaičių, tačiau vargu ar ji betinka naujiems nišinių auditorijų laikams. Šiandien knygos nebūtinai rašomos pasauliui. Jos rašomos bendraminčiams, ir tie bendraminčiai rinksis tave vietoj M. Prousto, nes šis jų nepažįsta ir jie jo nepažįsta. Dabar skaitytojas gali rinktis knygą kaip bendravimo su rašytoju būdą. Ne kaip tobulą kūrinį, galintį patenkinti transcendencijos poreikį, o kaip buvimą kompanijoje, gerą pokalbį, asmeniškai naudingą ir prasmingą laisvalaikį.

Įdomiausias atradimas skaitant „Mano kovą“ – drama niekur nedingsta, kad ir kas būtų.

K. O. Knausgårdo temų ratas kaip tik ir taiko į tokią savą kompaniją: feisbuko draugus, vienijamus tų pačių interesų. Todėl jo ciklas vargiai sudomins žmones, neturinčius vaikų, vargiai patrauks ne humanitarinių polinkių auditoriją, vargiai bus suprantamas gyvenantiems ne Vakaruose. Jis neskirtas visam pasauliui, ir tai yra gerai. Kita vertus, kaip toks jis stebėtinai populiarus ir gerai perkamas.

Literatūra kaip kasdienybės transcendencija šiandien nebėra svarbus kelias, nebėra siekiamybė. Literatūra gali būti tiesiog konkrečios kasdienybės aprašymas. K. O. Knausgårdo žanrą galima taip ir pavadinti – realybės literatūra.

Įdomiausias atradimas skaitant „Mano kovą“ – drama niekur nedingsta, kad ir kas būtų. Tiesa, K. O. Knausgårdo tekstuose yra tradicijai būdingų mirčių ir meilės istorijų, tačiau stebina kas kita. Stebina prigimtinis dramos atsparumas, anais „didžiosios literatūros“ laikais gal net neįvertintas, nesuvoktas. Leisčiau sau jį pavadinti „dramos tvermės dėsniu“. Juk galiausiai nerimas, ar parduotuvėje tebegalioja vakarykštės nuolaidos kavai, yra mums pažįstama ir svarbi drama, reikšmingesnė ir aktualesnė už kokių nors Budenbrokų pasirinkimus. Vaiko pasirodymas mokyklos konkurse mums yra svarbiau už visus atsisveikinimus su ginklais, o žmonos palaidinės arba mano suremontuoto siurblio įvertinimas apskritai gali kainuoti sielos ramybę ir užtemdyti visus faustus ir hamletus.

Arba štai mano drama Frankfurto knygyno viduriuose: ar pavyks pačiam susirasti paskutinę K. O. Knausgårdo ciklo dalį kažkur lentynoje penkiuose įspūdinga knygų muge garsėjančio miesto centrinio knygyno aukštuose? Ko esu vertas kaip šiuolaikinio miesto vartotojas ir šiuolaikinių parduotuvių profesionalas? Ir visi, kurie žino, ką reiškia prakaituoti delnai ir panikos jausmas pasiklydus milžiniškose salėse, supras, apie ką kalbu.

Ir skaitys, jeigu apie tai rašysiu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų