(Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Kiekvienas iš mūsų gali pakeisti pasaulį

Avantiūristo užrašai. Kiekvienas iš mūsų gali pakeisti pasaulį

JAV ambasada išduodama vizą ketina reikalauti, kad aplikantas, be kitų duomenų, pateiktų ir savo socialinių tinklų paskyras.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Socialiniai tinklai nėra žaidimų aikštelė – tai žinome. Socialiniuose tinkluose kuriamos darbo grupės, planuojami perversmai, tariamasi dėl startuolių, daroma įtaka rinkimams. Socialiniai tinklai yra kiekvieno iš mūsų prisijungimo prie galimybės keisti pasaulį raktas. Influenceriai, tai girdėdami, pajunta virpulį pirštų galiukuose ir žemiau juostos.

Influenceriai neturėtų labai skubėti džiaugtis.

Turėti raktą į galimybę tėra tik turėti raktą į galimybę. Šimtas tūkstančių sekėjų socialinio tinklo paskyroje atrodo daug ir tikrai yra daugiau už bet kurio dienraščio tiražą, tačiau pasaulis keičiamas per rezonuojančias idėjas. Neužteks savo paskyroje skelbti net atviriausių selfių, mieliausių katukų ir paguodžiančių citatų iš klasikos. Turite pasakyti (o paskui nuolat kartoti ir plėtoti) ką nors, kas sukurtų judėjimą, galiausiai – organizaciją, nes kad ir kaip žmonėms patiktų citatos à la „ir vienas lauke karys“, jos, deja, yra melas. Pasaulį keičia organizacijos, vienijamos bendrų įsitikinimų, vaizduotės ir pasirinktų veikimo priemonių.

Kitaip tariant, pasaulį keičia kultūra, nes kultūra kaip tik yra visuma įsitikinimų ir jų padiktuotų veikimo būdų. Pabandysiu parodyti, kaip tai veikia.

Paimkime sufražisčių judėjimą, kuris pradžioje buvo kultūrinė iniciatyva, paremta Apšvietos idėjomis. Galiausiai šis judėjimas iš esmės pakeitė politiką, ir net būtų galima rizikuoti pasakyti, kad, pavyzdžiui, moterims gavus teisę balsuoti, pasaulyje sumažėjo karinių konfliktų.

Čia kas nors galėtų paklausti, o kaipgi kultūra ir politika apskritai veikia viena kitą, gal viena yra kitos dalis, ar, priešingai, gal jos veikia nesusiliesdamos arba dar kitaip priešingai: yra vienas ir tas pats?

Politika gali būti pavadinta savotišku avatarų pokalbiu, o kultūra kaip tik labiau – tikrų žmonių tikras gyvenimas.

Greičiausiai aiškaus atsakymo nėra, tačiau kai kurias prielaidas galima pasiūlyti. Formali teisė balsuoti yra tik formali teisė balsuoti, ir tikrai emancipacijai tiek negana. Labai sėkmingai galima tokią teisę kontroliuoti, paversti formaliu veikimu, tuščia deklaracija, kaip buvo Sovietų Sąjungoje arba tebėra Šiaurės Korėjoje. Kitaip tariant, emancipacija ten buvo ir yra tik politiškai, tačiau mažai buvo ir mažai yra kultūriškai. Ir atvirkščiai – patyrinėjus netyčia gali paaiškėti, kad Saudo Arabijoje, kur moterys teisę balsuoti gavo tik visai neseniai, kultūriniu požiūriu ir kultūros formomis jos gali būti net labiau emancipuotos už minėtų diktatūrų valstybių gyventojas arba kartais net ir už tradiciškai emancipuotomis laikomų valstybių gyventojas, kad ir kaip šventvagiškas mums iš pirmo žvilgsnio pasirodytų toks teiginys. Panašiai galima kalbėti apie atvirkštinę situaciją, kai reiškiniai egzistuoja kultūriškai, tačiau politiškai yra nematomi, kaip antai visuomenės pasitikėjimas būrėjais.

Tad politika gali būti pavadinta savotišku avatarų pokalbiu, o kultūra kaip tik labiau – tikrų žmonių tikras gyvenimas (nors tradiciškai mėgstama tvirtinti priešingai). Šioje prielaidoje gali slypėti atsakymas į klausimą, kodėl vieni įstatymai ir susitarimai veikia, o kiti – ne, arba kodėl kartais reikia didžiulės represinės jėgos tokiems įstatymams įgalinti. Įstatymų ir susitarimų veikimo kokybė priklauso nuo to, ar egzistuoja kultūrinė bazė. Čia tiktų pavyzdys apie išmintą takelį daugiabučių mikrorajone. Jeigu savivaldybė nuties šaligatvį tiksliai takelio maršrutu, viskas bus gerai, tačiau jeigu nutars jį tiesti kitaip, labai gali būti, kad žmonės ir toliau eis kur pramynę, nes taip jiems artimiau kultūriškai.

Grįžtant nuo takelio prie socialinių tinklų ir influencerių: katukų, selfių ir prabangių citatų skelbimas socialiniame tinkle yra kaip tik arčiau politikos. Tai – formalus veikimas, be galo replikuojantis status quo arba palaikantis pasaulio „tvarką“. Norint tą „tvarką“ pakeisti, reikia įtikinti pakankamą dalį bendruomenės ir sukurti arba palenkti savo pusėn institucijas, galinčias vėliau veikti politinėje arenoje. Tad, norint pakeisti kultūrą, reikia idėjų. Dar paprasčiau sakant, norint pakeisti politiką, reikia kultūrinės motyvacijos, ir gali pasirodyti, kad politika visada keičiama kaip tik per kultūrą. Tokiu būdu šio rašinio pradžioje pasiūlyta apibrėžtis, kad kultūra yra ir įsitikinimai, ir veikimo būdas, gali būti ne visai teisingas, nes abi sritys – politika ir kultūra – veikimo sferą dalijasi dinamiškai.

Pradžioje veikimas yra kultūriškas, tai – tas bandymas išminti taką žolėje, pasikliaujant savo vertybėmis. Vėliau galima siūlyti kitiems eiti tuo taku, dar vėliau – sukurti tako draugiją. Kultūra šiame procese aktyviausiai reiškiasi pradiniame etape, vėliau jos poveikis silpnėja, susilygina su atsiradusiu politiniu veikimu (įtikinėjimas jau yra politika) ir galiausiai lieka tik politika – formalus veikimas ir naujo status quo atsiradimas.

Maždaug taip iš savo socialinio tinklo paskyros gauname raktą keisti pasaulį. Tik svarbu turėti gerų idėjų ir veikti kultūriškai.

Ką reiškia „veikti kultūriškai“?

Veikti atsakingai. Nesugadinti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų