(Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Įdomioji žurnalistika

Avantiūristo užrašai. Įdomioji žurnalistika

Viena didžiausių žurnalistikos problemų – ji siekia būti įdomi.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Nors dažnai tvirtinama, kad žurnalistika – sena profesija, iš tiesų ji (kokią ją pažįstame) yra gana jaunas reiškinys. Arba, rizikuosiu pasakyti, net labai jaunas reiškinys.

Taip, galima manyti, jog visais laikais buvo keliaujančių pasakotojų, pasiuntinių, gandonešių arba muzikantų, kuriems sumokėdavai, kad jie į repertuarą įtrauktų kupletą su tavo pranešimu, kaip gražiai pasakoja Gabrielis García Márquezas savo istorijoje apie Fransiską Žmogų… Visi jie pranešdavo žinias. Naujienas, kurios buvo kam nors svarbios, o patys pranešėjai gal net kartais nežinodavo tikrosios jų reikšmės ar svarbumo. Pranešėjus vargiai galima vadinti žurnalistais, nes jie mažai valdė turinį – galima sakyti, kad labiau turinys valdė juos.

Taip pat žurnalistais vargu ar verta vadinti dirbusius valstybių kontroliuojamuose laikraščiuose XVII–XIX a. Europoje ar Rusijoje ir užsiėmusius propaganda, skirta iš esmės patiems propagandos skleidėjams, nes beveik tik jie ir mokėjo skaityti. Taip valdantieji konsoliduodavo savo klasę, ir vėlgi turinys priklausė nuo užsakovo, o tarpininkas tik perduodavo žinią.

Žurnalistika kaip savarankiška išryškėja gal tik XIX a. antroje pusėje, nes a) atsiranda daug mokančių ir norinčių skaityti, b) leidybos procesas tampa palyginti pigus ir našus. Įvyksta fundamentalus lūžis – atsiranda žiniasklaida, kurios tikslas yra kuo didesnė auditorija. Esant tokiam tikslui, į pirmą vietą iškyla naujienos įdomumas.

Visa tai nėra tik nekaltos žurnalistinės klišės siekiant vaizdingumo; tai – programos, kurios kuria tikrovę ir ją palaiko.

Pirmieji populiarūs leidiniai dažnai verčiasi keistenybių pasakojimu (visada viskas pirmiausia prasideda nuo popso ir erotikos). Įdomumas pasiekiamas ir per naujienos aprašymą, tai yra iš grynosios literatūros imama skolintis vaizdingųjų kalbos figūrų sistema. Žiniasklaidai keičiantis, apimant ne tik įdomybių, bet ir apskritai visų pasaulio naujienų lauką, vaizdingumas keliauja ten kartu su ja ir ima veikti taip, kaip veikia „grynojoje“ literatūroje – kuria ir palaiko įsivaizduojamą pasaulį.

Man regis, literatūriškumas yra pačioje šiuolaikinės žurnalistikos esmėje glūdinti destruktyvi programa ir ji per mažai įvertinta.

Siūlau pavyzdį. Jūs rašote tekstą apie Klaipėdą. Tekstas pagal žurnalistikos standartą turi būti įdomus ir vaizdingas. Geras stilius neleidžia kas antrame sakinyje rašyti „Klaipėda“. Jums reikia sinonimo. Kokį turime sinonimą? „Uostamiestis“. Rašome „uostamiestis“ ir mums gerai, tačiau nepagalvojame, kad taip miestui nustatome raison d’être. Galime ką norime aiškinti apie teatrą ir baldus, bet pasąmonėje visada bus „uostamiestis“, o teatras ir baldai visada liks antroje vietoje. Klaipėda juk ir yra uostamiestis, sakysite jūs. Ne, nėra, kol taip nepavadiname.

Dar keisčiau su Kaunu. Žurnalistinė klišė verčia taikyti sinonimą „laikinoji sostinė“, nors miestas jau seniai nebe sostinė ir seniai nebelaikinoji. Klaipėdos atveju tai yra bukas bent jau vienos iš įmanomų miesto programų kartojimas, o čia turime kartojimą programos, kurios iš viso nėra, ji kabo ore, tuščia kaip žurnalistinė klišė.

Vis kalbu apie žurnalistinę klišę. Taip, klišių vaizdingumas ir yra toji žurnalistinė literatūra. Negana, kad tai literatūra arba meninėmis priemonėmis išreikštas pasaulio vaizdas („uostamiestis“ ir „laikinoji sostinė“ techniškai yra tropai – vaizdingos kalbos figūros), bet sykiu dar ir skurdžiomis meninėmis priemonėmis išreikštas pasaulio vaizdas, nes plačioji auditorija prastai priima pasakymus a la raison d’être.

Pasirinkau miestų klišes. Galima imti sportą. Pergalė dideliu taškų skirtumu? Sutriuškinimas! Turime metaforą. Taip pat turime ir programą, kuri ne šiaip konstatuoja pergalę, bet ją dar ir pašlovina. Iš sutriuškintojo pozicijos žiūrint – suniekina. Bet kuriuo atveju pačiame žodyje glūdi nuostata, požiūris į įvykį, suformuotas iki mūsų, mums nedalyvaujant ir nepaliekant mums patiems spręsti, ką manome apie įvykį.

Politikoje: „Briuselis nusprendė“ – kai kalbama apie ES institucijų įteisintus nutarimus. Ne tik kad Briuselis nieko nesprendžia, bet ES kontekste iš viso nėra jokio Briuselio. ES institucijos išsidėsčiusios mažiausiai tarp Briuselio, Strasbūro ir Liuksemburgo, tačiau tai tik geografiniai adresai ir tiek. Viską sprendžia konkretūs žmonės konkrečiose institucijose, kuriose lygiomis teisėmis dalyvauja ir Lietuva. Taigi sakyti, kad „Briuselis nusprendė“ (techniškai tai sinekdocha) yra ne tik netiesa, bet dargi ir destruktyvus bandymas mūsų pačių sąjungos reikalus parodyti kaip svetimus.

Panašių pavyzdžių gausu ne tik pas mus – jų apstu viso pasaulio žiniasklaidoje. Dar sykį pasikartosiu, kad visa tai nėra tik nekaltos žurnalistinės klišės siekiant vaizdingumo; tai – programos, kurios kuria tikrovę ir ją palaiko.

Todėl man neatrodo keista, kad ateita iki logiškos šios literatūrinės raidos proceso apoteozės – žurnalistika su melagingomis naujienomis tapo grynąja literatūra.

Išmone nuo pradžios iki galo, apsimetančia žiniomis ir naujienomis.

Įdomia iki negalėjimo, tokia įdomia, kad net neramu, ar ne?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų