(Vyčio Snarskio pieš.)

Avantiūristo užrašai. Apie gamtos prieglobstį

Avantiūristo užrašai. Apie gamtos prieglobstį

Apie gamtos prieglobstį ir kitas baisybes. Arba kaip civilizacija mus saugo nuo motinos gamtos?

Rytis Zemkauskas. (Vyčio Snarskio pieš.)

Klišė „gamtos prieglobstis“ yra ne tik nuvalkiota. Ji mažų mažiausiai keista. Juk iš tiesų, ką reiškia pasakymas „pabūkime gamtos prieglobstyje“? Kas turima galvoje? Ar, pavyzdžiui, buvimas miško tankmėje trečią valandą nakties gali būti vadinamas „prieglobsčiu“? Arba kalnuose ilgesniu kaip pusdienio kelio atstumu nuo artimiausios pastogės su maistu, vandeniu ir bent glėbeliu malkų? O kaip jums pasirodytų savaitės dreifas vandenyne?

Entuziastai sakys, kad gamta yra mūsų namai. Tai dar viena klišė, jų šiame tekste bus ir daugiau, ir jos visos įsigilinus yra keistos. Apskritai kartais atrodo, kad apie gamtą nuolat kalbama klišėmis. Vis kartojama, kaip naudinga ir kaip reikia joje kuo daugiau būti, kaip be jos žūtume ir neturėtume maisto, o patys radikaliausi Henry Davido Thoreau sekėjai arba naujieji indėnai pasiūlys ten likti visam laikui ir taip tobulinti savo kūną bei dvasią. Visi kalbės apie gamtos suteikiamą ramybę, sugrįžimą prie paprasto gyvenimo būdo, naudą sveikatai ir dar didesnę naudą sielai. Tuo pačiu metu susiruošę į gamtą net mažiausiai reiklūs keliautojai vis tiek pirmiausia pasirūpins maistu ir ypač gėrimu, bent minimalia pastoge ir apsauga nuo galimų kenkėjų arba užpuolikų. Jie jums kalbės, kaip gera gamtoje, kaip išsivalo mintys, kaip ima geriau jausti savo kūną, o paskui būtinai parodys, kokį turi rimtą daugiafunkcį peilį, kokius kokybiškus drabužius nuo drėgmės ir šalčio, kokį patikimą kompasą.

Civilizacijos paskirtis yra apsaugoti nuo pavojingos ir bejausmės gamtos.

Galima kalbėti, ką tik nori, tačiau veiksmai liudija ėjimą į gamtą kaip į iš esmės priešišką teritoriją. Tokią priešišką, kad bet kuris atsidūręs laukinėje gamtoje bent parai visiškai nuogas ir tuščiomis rankomis bus laikomas bepročiu. Tokiam vargu ar kas pasakys: eik, viskas bus gerai, juk gamta – mūsų namai. Galų gale net nereikia labai laukinės gamtos ir tuščių rankų: užtenka pažiūrėti, kaip atrodo po paros surastas Lietuvos miškuose pasiklydęs grybautojas ar nuo dreifuojančios ledo lyties nukeltas žvejys, ir tampa aišku, kokį prieglobstį gali suteikti motina gamta.

„Motina gamta“ yra dar viena ne mažiau keista klišė.

Toji „motina“ neretai vaizduojama kaip palaimos teikėja ir, žinoma, mokytoja. Kartais „Gamta“ net rašoma didžiąja raide ir įdomu, kad tuose pačiuose tekstuose retai rasite didžiąja raide parašytą žodį „Dievas“, nes jo idėja čia tarsi tampa perteklinė. Gamta atstoja dievą ir galbūt net šiek tiek priešinama jam, tarsi tyliai nujaučiant, kad Dievas gali būti jau civilizacijos produktas. Taip yra ne visur, tačiau gamta jau tikrai visur priešinama civilizacijai ir pristatoma kaip galinti padėti atsikratyti civilizacijos sukeliamo blogio. Blogiu H. D. Thoreau adeptams tampa beveik viskas, ką sukuria civilizacija. Ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė ir kokybė, beveik visur garantuotas maistas bei pastogė jiems nė motais.

Kaip nerūpi ir faktas, kad gamta iš esmės yra milžiniškas mechanizmas. Jį sudaro be atodairos galiojantys dėsniai ir jų scenoje veikiantys augalijos bei gyvūnijos pasauliai. Šių pasaulių gyvenimas paremtas instinktais ir refleksais. Kam nepatinka žodis „mechanizmas“, kalbant apie gamtą, tas galbūt labiau priims „refleksą“, tačiau esmė nesikeičia: gamta veikia stulbinamai mechaniškai.

Tai pastebėjo dar Blaise’as Pascalis, kuris kažkada kalbėjo apie gyvūnus kaip „gyvąsias mašinas“. Jautrioms sieloms šiandien toks palyginimas kelia siaubą, o nebijantys svarstyti gamtos ir civilizacijos ryšių be jokio išankstinio nusistatymo netruks pastebėti paradoksą: gamtos ir  civilizacijos poroje kaip tik pirmoji yra šalta mechaninė sistema, o civilizacija savo prigimtimi… žmogiška.

Vėjo jėgainę gailint rotoriuose žūstančių migruojančių paukščių nesunku išjungti, bet negalima išjungti vėjo, nešančio į jus nuversto medžio kamieną. Net baisiąją atominę elektrinę įmanoma sustabdyti ir užkonservuoti, tačiau pabandykite sustabdyti skėrių antplūdį. Mašinos poveikio jėgą kartais galima matuoti milijoninėmis vieneto dalimis, o paprašykite baltojo lokio nekąsti taip stipriai.

Dar daugiau: motina gamta mus gali išmokyti reakcijos, budrumo, maskuotės, kantrybės, lytėjimo ir labiausiai – baimės. Taigi, visų gyvūnui būdingų ir labai naudingų savybių. Bet kartu reikia būti labai dideliu optimistu, kad teigtum, jog gamta mus gali išmokyti būti žmonėmis. Išmokyti meilės, tikėjimo ir atjautos. Tokie dalykai įmanomi nebent pasakose, legendose ar animaciniuose filmuose. Bembis tikrovėje yra visai kitoks, o ėriukas sunkiai užmigs šalia liūto.

Civilizacijos paskirtis yra apsaugoti nuo pavojingos ir bejausmės gamtos. Ji, o ne gamta garantuoja saugų prieglobstį nuo bado, stichijų ir pavojų. Civilizacija, o ne gamta pamaitina žmones, nes žemę reikia arti. Civilizacijos kalba, patirtys bei transcendencija padėjo sukurti ir nuolat tobulinamą mūsų žmogiškumą. Ir kaip tik tasai žmogiškumas mus verčia gerbti, saugoti ir mylėti… gamtą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų