(Scanpix nuotr.)

Aukštaūgė viltis: Aleksandro Zverevo teniso evoliucija

Aukštaūgė viltis: Aleksandro Zverevo teniso evoliucija

Ar Aleksandras Zverevas gali tapti geriausiu tenisininku pasaulyje? Simonas Willisas pažindinasi su aukštaūgiu, norinčiu pasiekti pergalę visuose „Didžiojo kirčio“ čempionatuose.

Vieną 2017 m. gegužės popietę 20-metis vokietis tenisininkas A. Zverevas su šviesių plaukų kupeta ant galvos įžengė į aikštelę Romoje sužaisti finalinių Italijos atviro čempionato varžybų. Šansai buvo ne jo naudai. Kitoje tinklo pusėje stovėjo Novakas Djokovičius – ko gero, labiausiai iš visų kiborgą primenantis teniso žaidėjas, kuris gali valanda po valandos stulbinančiai tiksliai smūgiuoti, niekada nepavargsta ir geba neįtikėtinai susilenkti ir išsitiesti siekdamas neįmanomai tolimų kamuoliukų. Tarp šių sportininkų žiojėjo ir itin plati patirties praraja. Italijos atviras čempionatas yra vienas „Masters 1000“ turnyrų – prestižiškiausių renginių teniso kalendoriuje po keturių „Didžiųjų kirčių“. A. Zverevui rungtis tokio lygio finale dar nebuvo tekę. N. Djokovičius jame jau buvo sužaidęs 44 kartus.

Drauge su Rogeriu Federeriu ir Rafaeliu Nadaliu N. Djokovičius priklauso visų laikų garsiausiai teniso čempionų kartai. Šie sportininkai dominuoja jau kone 15 metų ir nuo 2004-ųjų laimėjo 56 iš 66 „Didžiojo kirčio“ čempionatų. Jokia ankstesnė teniso žvaigždžių karta viršūnėje taip ilgai neišsilaikė. Nors R. Federeris vis dar maudosi šlovinguose rudenėjančios saulės spinduliuose, o R. Nadalis įveikė traumas, kurios, atrodė, užbaigs jo karjerą, pasaulis supranta, kad šiems sportininkams jau arčiau pensija nei pats jėgų žydėjimas. Pergalė Romoje A. Zverevui atneštų jauniausio Meistro titulą laimėjusio tenisininko vardą nuo pat 2007 m., kai N. Djokovičius jį pelnė Majamyje. Be to, jis įsiveržtų į geriausių žaidėjų dešimtuką. Tuo nuo 2008 m. negali pasigirti nė vienas dvidešimtmetis. Taip pat jaunasis sportininkas užsitikrintų elitinio tenisininko įpėdinio teises.

Nepalanki statistika

Diena buvo giedra, bet siautė vėjas. Stačiais stadiono šlaitais įsisukę jo gūsiai ėmė pustyti sausą aikštelės molį, ir ore pakibo rožinė migla. A. Zverevas, regis, nesutriko. Per pirmąjį geimą sulaukęs N. Djokovičiaus paduoto kamuoliuko smūgiavo agresyviai: stipriai, plokščia trajektorija ir toli, tad N. Djokovičiui tektų lėkti už galinės linijos. Netrukus jis jau pirmavo 15-40. Tikėdamasis pristabdyti A. Zverevo spurtą, N. Djokovičius padavė suktą kamuoliuką į aikštelės kraštą, siekdamas patraukti oponentą reklaminės užtvaros link. A. Zverevas nuspėjo šį veiksmą, todėl anksčiau nuskubėjo jo pasitikti ir dar kylantį kamuoliuką atmušė į priešingą aikštelės pusę. N. Djokovičius nebuvo pasirengęs tokiam greitam, stipriam ir tiksliam smūgiui, tad puldamas atmušti net nesulaikė gilios, duslios dvejonės. Jis vos teužkabino kamuoliuką, ir šis graudžiai nuriedėjo iki tinklo. A. Zverevas, susijuosęs plaukus oranžine juosta, o kaklą pasipuošęs trimis saulėje blyksinčiomis aukso grandinėlėmis, vangiai, bet išdidžiai nukėblino kėdės link.

Taip ramiai jaunasis sportininkas elgiasi anaiptol ne visada. Būta atvejų, kai nesutikdamas su teisėjo sprendimu jis puolė prie arbitro šaukdamas: „Tu, sumautas silpnaproti!“ arba sulaužė raketę ir dar sutrypė jos liekanas. Kita vertus, pasitaikė ir tokių akimirkų, kai A. Zverevas apkabino linijos teisėją, pakštelėjo kamuolius padavinėjančiai mergaitei į skruostą ir pokštavo su žiūrovais. Bet tą popietę Romoje jis buvo tylus ir susitelkęs. Atėjus laikui paduoti, ramiai žvelgdamas į žiūrovus nuėjo prie galinės linijos, keturis kartus pamušinėjo kamuoliuką ir išmetė jį į orą. Šio tenisininko padavimas ilgas ir lėtas: kai jis sulenkia kelius, atlošia galvą ir pakelia raketę, išstypęs sportininko kūnas atrodo lyg nužengęs iš El Greco paveikslo.

A. Zverevo paduoto kamuoliuko greitis kartais viršija 220 km/val., bet tai neturėtų stebinti. Šis 1,98 m ūgio jaunuolis yra vienas aukščiausių tenisininkų ir aikštelėje naudojasi visais ilgų galūnių teikiamais pranašumais. Tačiau norint įveikti N. Djokovičių reikia šio to daugiau, nei gerai paduoti kamuoliuką. Šis, ko gero, geriausias visų laikų atmušėjas gali atsainiu smūgiu sugrąžinti net sparčiausiai skriejančius kamuoliukus. Tuomet varžovas jau turi būti pasirengęs pasitikti juos ties galine linija. A. Zverevas tuo mėgaujasi labiausiai. Padavęs kamuoliuką jis paprastai laukia varžovo smūgių stovėdamas už galinės linijos, kur gali stulbinamai užsimoti ir kontroliuoti taškus atmušdamas nuo žemės atšokusius kamuoliukus. Vienodai nuožmiai smūgiuoja iš abiejų pusių, bet daugiausia žalos daro kairiniu smūgiu. A. Zverevas nepriekaištingai valdo raketę dviem rankomis, ir jau dabar daugelis jį laiko geriausiu pasaulyje.

Vyrų statistika rodo, jog dar nė vienas A. Zverevo ūgio tenisininkas netapo pirmąja pasaulio rakete.

Per pirmą setą A. Zverevas pasiekė rezultatą 3-2, bet atėjus jo laikui paduoti kamuoliuką jau buvo bepralaimintis 15-30. Atrodė, kad N. Djokovičius tuoj atsiloš. Tačiau viduryje šio spurto A. Zverevas ėmė pulti N. Djokovičių iš kairės ir stumti vis tolyn už galinės linijos. Varžovui ginantis jis staiga pakeitė taktiką ir švelniai pasiuntė kamuoliuką vos vos virš tinklo. Šis pasisuko į šoną ir nukrito ant grindinio. N. Djokovičiui liko viską stebėti per atstumą. Paskui buvo stiprus A. Zverevo padavimas, ir varžovas kamuoliuką atmušė, taip pat antras, bet jo sugrąžinti nepavyko. Dabar jaunasis tenisininkas pirmavo 4-2, ir N. Djokovičius prarado viltį atsikovoti pergalę pirmame sete. „Šis vyrukas tiesiog švyti didybe“, – pareiškė vienas televizijos komentuotojų.

Žvelgdamas į A. Zverevą apie didybę susimąstai ne iš karto. Įprasta manyti, kad dauguma lauko teniso žaidėjų yra aukšti, bet, kaip rodo vyrų statistika, dar nė vienas A. Zverevo ūgio tenisininkas netapo pirmąja pasaulio rakete. Iš 128 „Didžiųjų kirčių“, sužaistų 1985–2017 m., tik tris laimėjo aukštesni nei 1,95 m sportininkai. Pasiekus tam tikrą ribą, tų kelių papildomų centimetrų pranašumus paduodant kamuoliuką nusveria trūkumai atmušinėjant ir keičiantis smūgiais. Ilgos galūnės ir nerangūs žingsniai apsunkina staigesnius judesius ir trukdo neatsilikti nuo žemesnio bei vikresnio sportininko. Keturi pastarieji čempionai – R. Federeris (1,85 m), R. Nadalis (1,85 m), N. Djokovičius (1,88 m) ir Andy Murray’us (1,9 m) – patenka į tą siaurą fizinių savybių intervalą, kuriame jėga, greitis ir judrumas yra subalansuoti. „Aukštiems žaidėjams istorija nepalanki, – sako buvęs profesionalus tenisininkas ir A. Murray’aus treneris Markas Petchey. – Bet, atvirai kalbant, A. Zverevas atrodo kitoks. Jo pusiausvyros ir judesių tartum nevaržo įtampa.“

Antro seto pradžioje N. Djokovičius bandė suvaldyti padėtį varinėdamas A. Zverevą iš vieno aikštelės kampo į kitą ir bandydamas išmušti jį iš pusiausvyros. Stipriai padavęs kamuoliuką A. Zverevui į dešinę, iš karto po to N. Djokovičius nuviliojo jį į kitą aikštelės pusę ir vėl atgal – tarsi žmogus, bandantis nuvarginti nenuilstantį šunį. Molio aikštelėse siekdami atokių kamuoliukų žaidėjai čiūžteli išmetę į priekį koją. Smūgiuojama permetant svorį į priekį ir vis dar judant į šalį. Daugelis aukštaūgių tokių situacijų nemėgsta, bet A. Zverevas džiugiai slidinėjo ir kulnais kėlė raudono smėlio dulkes.

Kurį laiką jis mėgavosi gynyba: nestipriai atmušti kamuoliukai skrido lanku, todėl sportininkas turėjo laiko sustoti, perkelti svorį ir nuskubėti priešinga kryptimi. Bet paskui akimirksniu pakeitė tempą: iš kairės stipriai paleido suktą kamuoliuką į tolimą kampą. Šis nusileido kiek už N. Djokovičiaus, todėl sportininkas buvo priverstas bėgti atbulas. Permetęs svorį atgal jis nepajėgė smūgiuoti visa jėga, tad kamuoliukas nukrito aikštelės viduryje, aukštai atšoko, ir jaunajam varžovui beliko atlikti pergalingą kirtį. „Esame regėję, kaip per tokias serijas N. Djokovičius mala varžovus į miltus“, – pabrėžė vienas televizijos komentatorių. Kas gi buvo sumaltas dabar?

Varžyboms tęsiantis N. Djokovičiaus šaltakraujiškumas ėmė tirpti. Per pertraukėlę stovėdamas prie galinės linijos jis taškydamasis seilėmis pratrūko serbiškai keiktis. Jį erzino vėjas, prasti smūgiai, tariamas kamuoliuko ir tinklo sąmokslas. Antrame sete pirmaujant 2-1 A. Zverevui tereikėjo išsaugoti teisę paduoti, ir jis taps čempionu.

Kai rezultatas jau buvo 5-3, N. Djokovičius padavinėjo tikėdamasis nepralošti. Po kelių minučių jau buvo lygiosios. Pirmas N. Djokovičiaus paduotas kamuoliukas kliudė tinklą ir aukštai atšokęs nuskriejo į užribį. Atsigręžęs į kamuoliukus padavinėjantį berniuką jis šyptelėjo ir lėtai palingavo galva. Prieš pat užverdant kovai dėl lemiamo taško, A. Zverevas stovėjo siūbuodamas į šalis ir prikandęs viršutinę lūpą. Jis šoktelėjo pasitikti iš dešinės atskriejančio kamuoliuko, o paskui grįžo į pradinę poziciją laukti kito. Bet to nė neprireikė: N. Djokovičiaus smūgis iš kairės buvo kiek per stiprus. Stovėdamas aikštelės gale A. Zverevas užvertė akis į saulę ir iškėlė rankas džiūgaudamas, bet kartu ir negalėdamas patikėti. Prie tinklo apkabinęs N. Djokovičių sportininkas įsikniaubė varžovui į petį ir pabučiavo.

Truputis sportinio pykčio. (Scanpix nuotr.)

Viena šeima – viena komanda

Vėsų balandžio vakarą A. Zverevas treniravosi „Monte Carlo Country Club“ aikštyne, ruošdamasis Monte Karlo „Masters“ turnyrui – pirmoms svarbiausioms 2018-ųjų sezono varžyboms. Iš klubo atsiveria vaizdas į Viduržemio jūrą. Matyti pro šalį plaukiančios jachtos ir kyšulyje baltuojanti vila, kadaise priklausiusi Karlui Lagerfeldui. Nuo 18 metų netoli gyvena ir A. Zverevas: tame pat name butus turi jo vyresnysis brolis profesionalus tenisininkas Miša ir tėvai Aleksandras bei Irina.

Tenise apstu istorijų apie pašlijusius šeimos santykius: Mike’as Agassi mokydamas sūnų Andre žaisti tenisą jį nuolat apšaukdavo, o tenisininkė Mary Pierce pasirūpino teismo apsauga nuo tėvo, kuris dukrą tobulėti skatino smūgiais. Bet Zverevai atrodo labai taikūs. Lydėdami sūnų į varžybas visame pasaulyje jie nepraranda šeimyniško žavesio. Į keliones pasiima net šunį – tamsiai pilką pudelį Loviką, kuris turi nuosavą „Louis Vuitton“ šunų nešioklę ir neretai gauna atskirą čempionato akreditaciją. „Komandoje visi dirba savo darbą, – sako Miša. – Mama rūpinasi mamiškais reikalais. Lovikas stengiasi, kad Saša pabustų geros nuotaikos, nes išvydęs savo šunį negali būti nusiteikęs prastai. Tėtis treniruoja. Kartais padedu ir aš, jei atrodo, kad reikia. Arba tiesiog būnu broliu. Kaip tai vadinama? Šeima? Fabriku?“

Neretai pradėjęs treniruotis A. Zverevas negali sustoti. Kartais čempionatuose jis mušinėja kamuoliukus iki vėlumos, o Floridos viešbutyje „Saddlebrook Resort“, kur sportininkas apsistoja ne sezono metu, specialiai jam įrengiami prožektoriai, kad jaunuolis galėtų treniruotis net sutemus. Šiandien šeimyninis konvejeris susitelkęs į kokybės valdymą. Po sėkmingų 2017-ųjų, kai Kanados atviro čempionato finale jam pavyko įveikti R. Federerį ir pakilti į trečią pasaulinio reitingo vietą, naująjį sezoną A. Zverevas pradėjo siaubingai. Roterdame, Akapulke ir Indian Velse jis žaidė atsainiai; nors Majamyje pateko į finalą, visose rungtynėse pasirodė lyg pakrikęs ir smarkiai klydo. Didžiausia problema tapo dešininis smūgis (sutrumpėjo mostas ir neliko nuoseklumo), todėl tą vakarą Monte Karle jis stengėsi atgauti formą. Viename aikštelės gale plikas augalotas A. Zverevo fizinio pasirengimo treneris Jezas Greenas padavinėjo kamuoliukus, o sportininkas juos ritmingai atmušinėjo. Kiekvieną smūgį palydėdavo sunkus trumpas atodūsis, bet galiausiai kamuoliukas atšoko aukščiau, nei tikėtasi, ir sportininkas pasiuntė jį į tinklą. Pasigirdo ilga nusivylimo aimana. Sportininkui už nugaros tylomis sargavo žemas stambus vyras meškiuko veidu – sūnų nuo vaikystės treniruojantis tėvas. Vyresnysis A. Zverevas pademonstravo, kaip derėtų koreguoti mostą, ir sumurmėjo keletą pasiūlymų.

Teniso esmė – lėtėjimas pačiu aukščiausiu lygiu.

Treniruotei įpusėjus A. Zverevo mama – moteris pečius siekiančiais žilstančiais plaukais ir rožinės bei pilkos spalvų marškinėliais – prisėdo ant žiūrovo kėdės su Loviku ant kelių. Šuneliui ėmus snausti ji irgi pradėjo dalyti patarimus. „Saš! – sušnibždėjo ji bandydama pritraukti vyro dėmesį mažybine vardo forma. – Saš!“ Jai atrodė, kad sūnus smūgiuoja pernelyg lėkšta trajektorija ir per mažai užsuka kamuoliuką. Vyras žaismingai išplėtė akis ir pamojo jai nusileisti į aikštelę pademonstruoti savo žinių praktiškai. Kai sūnus prisėdo pailsėti prie teisėjo kėdės, mama priėjusi padavė jam šunį. A. Zverevui kutinėjant augintinį moteris pasirausė jo krepšyje ir surado švarius marškinėlius.

Teniso genai

Aleksandras ir Irina gimė Sočyje, Rusijoje, Juodosios jūros pakrantėje. Jis – 1960 m., o ji – 1967-aisiais. Vasarą kurortą užplūsdavę turistai čia vaikštinėdavo krantine, plaukiodavo vandens dviračiais ir kopdavo į greta stūksančius kalnus. Bet Aleksandrui ir Irinai šiame mieste trūko vieno – uždarų teniso aikštelių.

Abu buvo prisiekę žaidėjai, o norėdami palaikyti formą turėjo treniruotis visus metus. Galiausiai pora persikėlė į sostinę ir greitai tapo neatsiejami nuo nacionalinės teniso komandos. Treniruodavosi Rusijos kariuomenės klube CSKA. Ketvirtąja šalies rakete tapusi Irina garsėjo vienarankiu kairiniu smūgiu, o pirmąja rakete tapęs Aleksandras žavėjo grakštumu ir strategine nuovoka.

Palyginti su kitais šalies gyventojais, profesionalūs sportininkai Sovietų Sąjungoje gyveno gerai: netrūko šlovės ir pinigų, jiems teikta pirmenybė įsigyti būstą ir automobilį. Bet karjera buvo suvaržyta. Valstybinis sporto komitetas spręsdavo, kam ir kur galima žaisti, be to, pasisavindavo visus piniginius prizus. Aleksandrui ir Irinai nedažnai pasitaikydavo proga susirungti su varžovais užsienyje. Aleksandro nacionalinės komandos draugai buvo įsitikinę, kad jis gali tapti vienu geriausių savo epochos tenisininkų. Vis dėlto pasaulio mastu jis pasiekė tik 175 vietą.

Žlugus Sovietų Sąjungai, pora galėjo keliauti kur tinkama, ir 1990 m. Irina išvyko į Vokietiją žaisti turnyre, o Aleksandras tapo jos treneriu. Vienas žmogus pasiūlė jiems padirbėti savo teniso klube. Sportininkai atsisakė, bet kitąmet vėl sulaukė to paties pasiūlymo. „Pamanėme, kodėl gi ne? Pamėginsime įsidarbinti metams“, – prisimena Aleksandras. Taip XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje jiedu ėmė dirbti klube „Uhlenhorster Hockey Club“ žaliame šiauriniame Hamburgo priemiestyje, kur apsigyveno vieno kambario bute su keturmečiu Miša. Vieni metai virto dvejais, o dveji virto dešimčia. Galiausiai jie tapo Vokietijos piliečiais.

Aleksandras, visų vadinamas Saša, gimė 1997 m. ir užaugo alsuodamas tenisu. Tėvai kiekvieną dieną leisdavo klube, o vyresnysis brolis, kurį tėvas griežtai treniravo nuo mažens, sparčiai siekė geriausio Vokietijos jaunių tenisininko titulo. Saša matė, kaip Miša rungiasi pasaulio jaunių čempionatuose. Juose jaunėlį kartais palinksmindavo kiti tenisininkai, tokie kaip N. Djokovičius ir R. Nadalis. „Novaką ir Rafą pažįstu nuo ketverių, – sako jis. – Apie pirmuosius susitikimus man papasakojo jie patys, nes aš neatsimenu. Jie sako: „Pamenu tą jaunių čempionatą Italijoje. Žaidėme su tavimi vaikišką tenisą.“ Būdamas penkerių pirmą kartą susitiko su R. Federeriu. „Saša man parodė mudviejų nuotrauką Hamburgo „Masters“ turnyre, – sako R. Federeris. – Ir aš pasakiau, kad labai aiškiai pamenu tą akimirką, nes jis buvo mielas berniukas.“ A. Zverevas paprašė jo autografo ir nustebo, kai R. Federeris atsakė vokiškai. Berniukas nežinojo, kad šveicarai irgi kalba vokiškai. „Pasirašęs jis pasakė: „Jei labai stengsiesi, galbūt kada nors mudu kur nors susigrumsime.“ Su vaikišku pasitikėjimu A. Zverevas atkirto: „Taip, galbūt.“

Tėvai abu sūnus labai palaikė. Miša žaidė Vokietijos jaunių komandoje, kurią treniravo buvusi pirmoji pasaulio raketė ir triskart Vimbldono čempionas Borisas Beckeris. „Pirmąsyk pamačiau Sašą, kai jam buvo penkeri, – prisimena B. Beckeris. – Jo tėvai pasakė: „Miša žaidžia puikiai, bet Saša bus nerealus.“ Šią nuojautą iš dalies paskatino prigimtiniai berniuko gebėjimai. „Kai augini vaikus, iš karto matai, ką jie gali su kamuoliuku“, – sako Irina. Nuojautą stiprino ir karštligiškas sūnaus noras nugalėti. Kiekvieną vasarą jiedu su Miša sode prie namų Hamburge išsitempdavo tinklą ir žaisdavo savo Vimbldoną. Linijas pasižymėdavo įvairiausiais daiktais, kokius tik rasdavo: nuo šiaudų iki virvių ir vielos iš senų sodininkystės prietaisų. Varžyboms nebūdavo galo. „Jis nesuprasdavo, kad pralaimi, arba nenorėdavo pasiduoti“, – sako Miša. Pralaimėjęs Saša reikalaudavo žaisti dar kartą. Neretai Miša pasiduodavo vien tam, kad jau galėtų eiti miegoti.

Berniukai buvo labai skirtingi. Miša tylus, o Saša padūkęs. Miša žengdavo į aikštelę su pirmūnišku tikslingumu, o Saša ledo ritulį ir futbolą žaisdavo ne mažiau energingai ir treniruodavosi ne tiek daug, kaip brolis. „Jam tenisas buvo lyg žaislas“, – sako motina. Prigimtinis talentas jam padėjo įveikti vietos varžovus, bet pasaulinio lygio oponentai – visai kitas reikalas. Maždaug 12-os Aleksandrą tėvai nuskraidino į Floridą žaisti prestižiniame jaunių turnyre, kur antrame ture berniukas pralaimėjo jaunesniam žaidėjui. „Po rungtynių jis pravirko, – prisimena motina. – Ir pasakė: „Aš geriausias! Kodėl pralaimėjau?“ O aš atsakiau: „Saša, pralaimėjai, nes nestiprini kūno ir per mažai treniruojiesi.“ Tuomet jis atsisakė ledo ritulio ir futbolo. Nuo tada liko tik tenisas.

Vaikystėje, kai tėvas dažnai būdavo išvykęs su Miša, Aleksandras žaisdavo su motina. Su ja treniruotės nebuvo įtemptos. Bet dabar jis ėmė ruoštis su tėvu, kuris kartais vaikštinėdavo aikštelės pakraščiu su chronometru rankoje ir reikalaudavo tam tikrą laiką mušinėti kamuoliukus tik iš dešinės į priešingą aikštelės kraštą arba tik iš kairės tiesiai. „Jo fizinės treniruotės būdavo labai sovietinės, – sako A. Zverevas. – Eidavome į stadioną ir bėgdavome 15 ratų. Turėdavome įveikti atstumą per 30 minučių. Paskui laukė sprintas – bėgdavome 400 m distancijas, o kartais pabaigoje vėl tekdavo bėgti 15 ratų per 30 minučių. Šios treniruotės man nepatikdavo. Bet mačiau, kad tą patį daro brolis, todėl maniau, kad viskas taip ir turi būti. Galvojau, jog taip daro visi.“

Dabar A. Zverevą nuo teniso viršūnės skiria nepastovumas.

Aikštelėje tėvas diegė sūnui „greito teniso“ filosofiją: sprintas, stiprūs smūgiai ir rizika siekiant kuo greičiau laimėti taškų. Bet, kitaip nei Miša, kuris dar vaikystėje buvo tvirtas, kresnas ir beveik visada pataikydavo, Saša buvo silpnas, išstypęs ir visą laiką mušdavo pro šalį. „Anaiptol nebuvo akivaizdu, kad jis pranoks Mišą, – sako Larsas Kirschneris, berniukams augant žaidęs klubo komandoje Hamburge. – Dažnai klysdavo. Kartais abejodavome, ar ta strategija gera.“ Jaunių lygoje didžiausias A. Zverevo varžovas buvo amerikietis Stefanas Koslovas. „Daugybė vaikų laimi tiesiog atmušdami kamuoliukus, bėgiodami, pataikydami į aikštelės ribas ir užvaikydami varžovus“, – sako A. Zverevas. Taip žaisdamas S. Koslovas vis laimėdavo prieš Sašą.

Bet tėvams rūpėjo ne pergalės. Jiems svarbiausia buvo išmokyti sūnų žaisti profesionaliai. Kaskart berniukui pralaimėjus tėvas jį paguosdavo: „Viskas gerai. Anokia čia bėda. Turime toliau eiti šiuo keliu, mokytis greito ir agresyvaus teniso. Nesisielok, kad šiandien pralaimėjai. Galvok apie ateitį.“

Nauji iššūkiai

2012 m. A. Zverevui pralaimėjus Planteišene, Floridos valstijoje, vykstančio jaunių čempionato „Orange Bowl“ antrame ture, tvankų vakarą jo tėvas ir brolis vakarieniavo Majamyje su sporto agentu Patricio Apey, ieškančiu jaunų talentingų žaidėjų. Kadaise jis pasirašė sutartį su anuomet dar paaugliu Andy Murray’umi. Valgant siaubingą maistą iki kaulų smegenų amerikietiškame kepsnių restorane P. Apey pasiūlė atstovauti Sašai. „Paskui sutikau jį automobilių stovėjimo aikštelėje, – pasakoja smulkaus sudėjimo P. Apey. – Pažvelgiau aukštyn ir pasakiau: „Po perkūnais! Jei nepavyks su tenisu, įdarbinsiu tave „Abercrombie and Fitch“ (JAV drabužių gamintojas – „IQ Life“ past.). Tas įdegęs vaikis buvo nepaprastai išvaizdus!“

Kitą liepą Vimbldone P. Apey paprašė A. Murray’aus fizinio pasirengimo trenerio Jezo Greeno užmesti akį į A. Zverevą jaunių turnyre. J. Greenas žiūrėjo neilgai, bet vaizdas jam patiko. „Jis buvo aukštas ir išstypęs, tad neišvengiamai po aikštelę lakstė pakrikai. Bet pasitelkus vaizduotę buvo galima suprasti, kad užsiėmus tinkamą poziciją tie smūgiai duotų neeilinį rezultatą.“ J. Greenas paklausė A. Murray’aus, kuris vėliau tais metais laimėjo Vimbldono taurę, ar galėtų padėti A. Zverevui, ir šis sutiko. „Saša buvo šešiolikmetis vaikis, – sako J. Greenas. – Todėl nekėlė jokios grėsmės.“

Jie ėmė dirbti drauge jau kitą žiemą „Saddlebrook Resort“ viešbutyje. Iš pradžių J. Greenas tiesiog stebėjo A. Zverevo treniruotes. „Supratau, kad norint pasiekti kitą lygį teks daug ką pakeisti“, – sako jis. Susėdęs su Aleksandru ir jo tėvais treneris paaiškino, ką reikia daryti. „Paklausiau, ko jie tikisi. Jei nori pasiekti geriausiųjų penketuką, būtina užsitikrinti stabilias fizines savybes.“ Tam reikėtų visiškai pertvarkyti Sašos kūną. J. Greenas pasakė, kad šis procesas užtruktų penkerius metus.

Viena ryškiausių pastarojo meto tendencijų vyrų tenise yra ta, kad sportininkai ilgiau žaidžia. 1995–2018 m. vidutinis 100 geriausių profesionalių tenisininkų amžius išaugo nuo 24 iki beveik 29 metų, nes vis mažiau jaunuolių pasiseka prasimušti į pačias aukštumas. Laikai, kai paaugliai laimėdavo „Didžiojo kirčio“ turnyrą, kaip 1985 m. Vimbldone nutiko 17-mečiui B. Beckeriui, liko tolimoje praeityje. „Tam daug įtakos turi fizinės savybės, – sako turnyro vyriausiasis fizioterapeutas Toddas Ellenbeckeris. – 16-mečiai ar 17-mečiai tiesiog nebegali varžytis su brandžiais suaugusiaisiais.“

Per pastaruosius kelerius metus teniso keliami reikalavimai kūnui pasikeitė. Iš esmės taip nutiko pažengus raketės stygų technologijoms. XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje tenisininkai ėmė naudoti polimerines stygas, gaminamas iš tvirtų pramoninių polimerų, anksčiau naudotų aviacijos ir kosmoso srityje. Polimerinės stygos net keliais aspektais pranoksta daug dešimtmečių naudotas natūralias ir sintetines žarnines stygas. Svarbiausia tai, kad jos gerokai stipriau užsuka kamuoliuką. Žarninės stygos, susidūrusios su kamuoliuku, pasislenka grioveliuose ir lieka naujoje pozicijoje, o polimerinės stygos išsyk grįžta į pradinį tašką ir nepalyginti stipriau užsuka kamuoliuką. A. Agassi dešininiu smūgiu paleistas kamuoliukas sukdavosi 1800 kartų per minutę. Šiandien R. Nadalio atmuštas kamuoliukas sukasi net 5000 kartų per minutę.

Vertikaliai suktas kamuoliukas sparčiau leidžiasi, todėl žaidėjams lengviau jį valdyti. Kadangi nebereikia taip stipriai stengtis pataikyti į aikštelės ribas, galima labiau susitelkti į smūgio jėgą. „Prieš 15–20 metų reikėdavo smūgiuoti tiksliau, – aiškina teniso biomechanikos specialistas Markas Kovacsas. – Dabar galima agresyviai žaisti beveik bet kurioje aikštelės vietoje. Smūgiuoti įmanoma visu kūnu.“ Dėl to tapo lengviau žaisti iš aikštelės galo: galima stipriau atmušti paduotus kamuoliukus ir sėkmingiau atremti smailiu kampu pro šalį lekiančius kamuoliukus. Pamažu nunyko žaidimo stilius, kai aukštas paduodantysis sportininkas nuskuba arčiau tinklo atmušti, tikėtina, silpnu smūgiu paduoto kamuoliuko. Sporte įsivyravo tenisininkai, gebantys vikriau už varžovą manevruoti atmušinėdami stipriai paleistus nuo žemės atšokusius kamuoliukus ir žaibiškai judėdami po aikštelę.

Dėl šių permainų kilo naujų fiziologinių iššūkių. Ankstesnės kartos žaidėjai stiprindavo kūną kilnodami svarmenis, daug bėgiodami ir važinėdami dviračiu. Jie vis dar gali tai daryti, bet atsirado ir specializuotų treniruočių, kuriomis siekiama atlaikyti naujojo stiliaus spaudimą. Paradoksalu tai, kad per šias treniruotes labiau stengiamasi ne suteikti kūnui greičio, o išmokyti jį sustoti. „Teniso esmė – lėtėjimas aukščiausiu lygiu“, – sako J. Greenas.

Lėtėjimas susideda iš dviejų elementų. Vienas jų – treniruoti raumenis, kurie stabdo raketę atmušus kamuoliuką. Kadangi dabar žaidėjai smūgiuoja gerokai stipriau, tai padaryti sudėtingiau. Šiuolaikiniame tenise itin dažnai traumuojama sukamųjų raumenų manžetė – užpakalinėje peties dalyje esanti grupė raumenų, kurie paduodant kamuoliuką ir smūgiuojant iš dešinės išsitempia, o paskui turi susitraukti, kad petys dėl mosto jėgos neišnirtų. Šie raumenys dėl įtampos ir pernelyg dažno naudojimo ima plyšti, o šiuolaikiniame tenise kovojant ties galine linija jie naudojami kaip niekada intensyviai.

Pergalė „Laver Cup“ turnyre. (Scanpix nuotr.)

Taip pat žaidėjams reikia treniruoti raumenis, kuriais stabdomas visas kūnas staiga keičiant bėgimo kryptį. Kadangi šiais laikais tenise judama daugiau, kryptį tenka keisti dažniau. Išanalizavęs A. Murray’aus ir N. Djokovičiaus varžybas J. Greenas išsiaiškino, kad kovodami vos dėl vieno taško jie pakeitė judėjimo kryptį net 40 kartų. „Mokykis! – sako jis. – Jiems sustoti nelengva. Tam reikia itin daug jėgos. Tam tikromis akimirkomis stabdant kūno svoris išauga 12 kartų. 12 kartų! Jiems tenka tai stabilizuoti ir išsyk imti greitėti kita kryptimi. Ta jėga atrodo net absurdiška.“ Jei žaidėjas neišmoksta efektyviai sustoti, jis ne tik lėčiau judės aikštelėje, bet ir dėl galūnes veikiančios jėgos susitraumuos kelius bei kulkšnis ir bus priverstas anksti baigti karjerą. Šie pavojai ypač aktualūs tokiems aukštaūgiams žaidėjams kaip A. Zverevas, nes sunkesnis kūnas smarkiau įsibėgėja, o ilgos galūnės ne tokios stabilios.

Pertvarkant A. Zverevo kūną teko šį tą paaukoti. J. Greenas pageidavo, kad jo treniruotės tęstųsi be pertraukų, todėl A. Zverevui teko nutraukti turą dar nesibaigus sezonui ir atsisakyti reitingo taškų bei piniginių prizų. Taip pat treneris reikalavo, kad tais dviejų mėnesių laikotarpiais A. Zverevas nežaistų teniso, antraip grįžtų prasti įpročiai ir visos treniruotės nueitų perniek. Vieną dieną po pirmųjų metų A. Zverevo rakečių rėmėja „Head“ atsiuntė jam išbandyti naujos įrangos ir jiedu su tėvu neiškentė. „Jezas pasiuto, – prisimena P. Apey. – Jis nuėjo pas tėvą ir pareiškė: „Kai treniruojame kūną, jūs klausote manęs. Kai žaidžiame tenisą, aš klausau jūsų!“ Paskui išvarė visus iš aikštelės.“

Kone metus J. Greenas siekė vien stabilumo. „Tokį kūną svarbiausia apsaugoti“, – sako jis. Pirmiausia treneris užtikrino, kad kiekvienas sąnarys būtų savo vietoje, o paskui stiprino jų funkciją valdančius raumenis. Tam būdavo atliekami kruopštūs lėti judesiai, primenantys taiči. Prie energingų tėvo metodų įpratusiam A. Zverevui visa tai atrodė absurdiška. „Pirmosios treniruotės buvo labai keistos“, – pasakoja jis. A. Zverevas gulėjo ant grindų ir J. Greeno liepiamas darė paprastus pratimus, pavyzdžiui, kilnojo koją. „Man atrodė, kad visa tai beprasmiška. Buvau įsitikinęs, kad A. Murray’us Vimbldoną laimėjo ne tokiais metodais“, – sako tenisininkas.

Sustatęs visus sąnarius į vietas J. Greenas ėmė kreipti į juos jėgą. Jam jėga buvo įdomi tik tiek, kiek duoda naudos siekiant tikslų teniso aikštelėje. Jo treniruočių pamatas buvo tam tikra choreografija, kuria siekta A. Zverevo raumenims įdiegti vadinamąjį teniso šokį. Jie ilgas valandas kartodavo žingsnelių sekas, kurias jis naudos per kiekvienas rungtynes: trys ilgi žingsniai, kuriais pasieks dešininio smūgio poziciją, arba penki, kurie leis bėgant atmušti tolimą smūgį, o paskui pasisukti ant vidinės pėdos dalies ir atkišti išorinę, kad sustotų ir pakeistų kryptį. A. Zverevas šias laikysenas stiprino ne tik kilnodamas svarmenis. Teko daryti įtūpstus, primenančius šoktelėjimą, kuriuo prasideda visos žingsnių sekos, ir šuolius, panašius į lėtėjimo žingsnius bėgant. Per pastarąjį pratimą sportininko kojos būdavo parišamos elastinėmis juostomis, kurių pasipriešinimas stiprina raumenų kontrolę.

Kiekvieno ciklo pabaigoje A. Zverevas būdavo priaugęs kelis kilogramus svorio. J. Greeno tikslas buvo 4 kg per metus. Paskui sportininkas staiga suprasdavo, kad nebemoka žaisti. „Nė nenutuokiau, kas dedasi su mano kūnu“, – sako jis. Daug metų tobulinti smūgiai dabar atrodė keisti, tad juos reikėjo pritaikyti prie pakitusio kūno. Pamažu jaunuolis atrado naują ritmą, ir ėmė ryškėti fizinių treniruočių pranašumai. „Jis mažiau svirduliavo, – sako J. Greenas. – Ėmė naudotis jėga. Kai varžovas smūgiuodavo stipriai, jis galėdavo lygiai taip pat sugrąžinti kamuoliuką, ir viskas stojo į vietas.“ Anksčiau A. Zverevui pasipriešindavę Hamburgo klubo žaidėjai staiga suprato esantys nebe jo lygoje.

2014 m. birželį Braunšveigo turnyro pirmajame rate A. Zverevas įveikė tėvynainį Tobiasą Kamke – laimėjo visus setus. Tai buvo pirma pergalė prieš varžovą iš geriausiųjų šimtuko. Po savaitės žaisdamas pirmajame Teniso profesionalų asociacijos (ATP) pasaulio čempionato turnyre Hamburge jis pasiekė pusfinalį ir pakeliui įveikė Michailą Južną iš geriausių žaidėjų dvidešimtuko. „Nė nenutuokiau, kad galiu tai padaryti, – sako A. Zverevas. – Jaučiausi lyg sapne. Nesupratau, kas vyksta.“

Stiprėdamas ir greitėdamas jis toliau kopė reitinge. 2015 m. šoktelėjo iš 136 vietos į 83 ir tapo jauniausiu šimtuko žaidėju. 2016 m. pakilo dar aukščiau ir ėmė žaisti su rimčiausiais varžovais. Indian Velso „Masters“ turnyre Kalifornijoje ketvirtajame etape kovodamas su R. Nadaliu A. Zverevas liko per tašką nuo pergalės – labiau patyrusiam žaidėjui pavyko nugalėti. Išeidamas iš aikštelės jaunasis sportininkas pravirko.

A. Zverevas atsigriebė kitų metų birželį. Prieš Vimbldoną vykusio Halės žolės aikštelės turnyro Vokietijoje pusfinalyje jis per tris setus nugalėjo R. Federerį ir tapo pirmuoju šį sportininką įveikusiu paaugliu nuo 2006 m., kai tai pavyko A. Murray’ui.

Prancūzijos atviras čempionatas davė kritikams šiokį tokį atsakymą.

Vieną sausio popietę per Australijos atvirą čempionatą R. Federeris viešbutyje Melburne per televizorių žiūrėjo tenisą. Tai buvo trečiojo rato rungtynės tarp A. Zverevo ir 21 metų pietų korėjiečio Hyeon Chungo. Varžybos vyko permainingai ir po daugiau kaip trijų valandų prasidėjo penktas setas. A. Zverevas prarado pusiausvyrą: padavęs pirmąjį kamuoliuką pralaimėjo tašką, ir netrukus rezultatas jau buvo 0-3. Jis sviedė raketę į žemę ir ją dar užmynė. Po 15 minučių tenisininkas pralošė 0-6. Per visą setą laimėjo vos 5 taškus.

A. Zverevas kilo itin sparčiai, bet dėl jo žaidimo kokybės vis dar buvo abejojama. „Didžiojo kirčio“ turnyruose jam nepavykdavo pasiekti ketvirtfinalių, taip pat įveikti bent vieno iš 50 geriausių žaidėjų. Daugelyje profesionalių turnyrų žaidžiama iki dviejų laimėtų setų, bet keturiuose „Didžiojo kirčio“ turnyruose – iki trijų. Per ilgesnes rungtynes žaidėjų jėgos išsenka, todėl kartais rezultatas apsiverčia aukštyn kojomis. Būtent tokiose varžybose A. Zverevas dažnai palūžta. Ryškiausias pavyzdys – pralaimėjimas Hyeon Chungui, atsilikusiam nuo A. Zverevo per daugiau nei 50 reitingo vietų. Galbūt išseko jėgos, gal prislėgė lūkesčiai, o gal nesėkmė ištiko dėl abiejų šių priežasčių.

Po šio žaidimo R. Federeris sutiko A. Zverevą sėdintį ant suoliuko persirengimo kambaryje. „Pamaniau, kad visai gera proga pasidalyti asmenine patirtimi“, – sako R. Federeris. Jis priminė A. Zverevui, kad nors ir yra laimėjęs daugiau „Didžiųjų kirčių“ nei bet kuris kitas tenisininkas pasaulio istorijoje, prireikė nemažai laiko persilaužti. „Garsėjau kaip talentingas sportininkas, kuriam galbūt taip ir nepavyks iki galo išnaudoti visų savo galimybių“, – pasakoja R. Federeris. Jis patarė A. Zverevui svarbiausiuose turnyruose išsikelti realesnius tikslus, pavyzdžiui, iš pradžių siekti ketvirtfinalių ir neįspeisti savęs į kampą. Juk A. Zverevui dar tik 20 metų. „Tikėjausi, kad jo nuotaika pasitaisys, – prisimena R. Federeris. – Nes jis sėdėjo nusiminęs, ir man jo pagailo.“

Po 5 mėnesių A. Zverevas atvyko į Paryžių žaisti Prancūzijos atvirame čempionate – antrajame sezono „Didžiajame kirtyje“. Jautėsi drąsiai. Po Monte Karlo, kur pasiekė pusfinalį, jis laimėjo Miuncheno ir Madrido turnyrus. Ispanijoje jam taip puikiai sekėsi, kad tapo pirmuoju žaidėju pasaulio istorijoje, laimėjusiu šį čempionatą neprarandant iniciatyvos nė vienoje kamuoliuko padavimo serijoje. Sportininkas laimėjo 14 varžybų iš eilės ir sukaupė daugiau reitingo taškų nei bet kuris kitas žaidėjas 2018 m. „Visi labai aptarinėjo, kaip prastai pradėjau metus, – ramiai prisimena jis. – Manau, kad sekėsi visai neblogai.“

Prancūzijos atviras čempionatas davė kritikams šiokį tokį atsakymą. Lengvai įveikus pirmą turą, su kitais trimis varžovais sekėsi sunkiau: visos rungtynės išsitęsė iki penkių setų. Tačiau A. Zverevas laimėjo visus tris susitikimus: įveikė du iš 50 geriausių tenisininkų ir peršoko kartelę, kurią sausį jam buvo iškėlęs R. Federeris – pirmąsyk pateko į „Didžiojo kirčio“ ketvirtfinalį. Šis pasiekimas leido daryti prielaidą, kad jaunasis sportininkas išmoko tvarkytis su emociniu ir fiziniu nuovargiu per ilgas varžybas. Tačiau po mėnesio trečiajame Vimbldono rate penktame sete A. Zverevas palūžo žaisdamas su 138 vietoje esančiu tenisininku. Tąkart teisinosi liga ir nuovargiu. Bet iš tiesų atrodo, kad ryškėja nerimą keliantis Achilo kulnas.

Dabar A. Zverevą nuo teniso viršūnės skiria nepastovumas. Du jį lenkiantys žaidėjai smalsaudami vis atsigręžia per petį. „Jam reikia kantrybės, reikia laimėti „Didžiojo kirčio“ turnyruose, kur gaunama daugiausia taškų, ir vengti traumų, – sako R. Federeris. – Tokio ūgio sportininkui tai visada bus iššūkis… Bet atrodo, kad Saša eina tinkama kryptimi.“ Neseniai paklaustas apie A. Zverevo ateitį R. Nadalis atsakė, jog toks puikus sportininkas tiesiog privalo laimėti „Didžiuosius kirčius“. Jei šios prognozės neišsipildys, „galite grįžti pas mane ir rėžti į akis, kad aš nieko neišmanau apie tenisą“.

Simonas Willisas yra žurnalo 1843 redaktoriaus pavaduotojas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų