(Vyčio Snarskio pieš.)

Aukso amžius yra dabar – mūsų paslaugoms

Aukso amžius yra dabar – mūsų paslaugoms

Mane visada stebino klausimas: kokioje istorinėje epochoje norėtumėte gyventi, jei jums suteiktų galimybę pasirinkti?

(Vyčio Snarskio pieš.)

Bandydamas atsakyti, susierzindavau, nes negalėdavau suprasti, kuo praturtės klausiantysis, išgirdęs mano bandymą pasaulio istorijoje surasti bent kiek pakenčiamą laikotarpį, kur būtų buvę kuo mažiau kraujo ir kuo daugiau Renesanso… Atkaklus klausiantysis kartais norėdavo sužinoti ir konkrečią valstybę arba istorinę asmenybę, su kuria norėčiau pabendrauti… Būdavo vargo.

Galiausiai lioviausi vargti.

Atsakymas elementarus: nė už ką nenorėčiau gyventi niekur praeityje. Ir turiu galvoje ne tik tokius egzotiškus laikotarpius kaip sunkiai suvokiamų papročių pilnas senovės Egiptas, žmogėdriška marazminė majų „civilizacija“ arba ciniškai fatalistinė senovės Indija. Ne. Visiškai nenorėčiau grįžti nei į XIX a. Europoje su jo sifiliu ir romantiškais kliedesiais, nei į XX a. pradžią su jo fašistinėmis fantazijomis, nei į savo pergyventą imperijos žlugimą, nes tai vėl reikštų 20 metų totalaus idiotizmo. Trumpai tariant, jokiu būdu nenorėčiau gyventi vakar, nes gyvenimas vakar yra buvimas nežinojime to, ką žinau dabar, ir atitolinimas to žinojimo, kurį trokštu gauti rytoj. Ir nekalbu apie kokias nors didžiąsias sukrečiančias įžvalgas, – jų apie žmogų ir pasaulį nėra ir neturi būti daug, – kalbu apie vis geresnį smulkių kasdienybės detalių, iš kurių sudaromas saugus ir kiek įmanoma laimingas gyvenimas, pažinojimą bei mokėjimą jomis naudotis. Nuo kiekvieną dieną kokybiškesnių daiktų iki kiekvieną dieną kokybiškesnių santykių.

Žinau, kad toks paaiškinimas daug kam nuskambės neįtikinamai, tačiau man labiausiai neįtikinama atrodo praeities kaip aukso amžiaus idėja.

Man regis, kad aukso amžius yra dabar, ir kaip tik tas žinojimas, o ne praeities didybė mane skatina būti atsakingą.

Kodėl tokia idėja buvo sukonstruota ir kodėl ji tokia gaji daugelyje tautų ir valstybių, manding, nesunku nuspėti. Sakymas, kad praeityje gyventa dvasios ir jėgos milžinų, kaip niekas kitas gerai skiepija nuolankumą ir padeda išlaikyti valdžios vertikalę, nes būtent turintys galią nurodo, kada ir kokių milžinų būta. Dar žinojimas, jog aukso ir sidabro amžiai jau kadų kadės buvo ir negrįš, yra autoterapinis, nes neturėtume per daug sielotis, kad esame tokie netobuli. Todėl konstruktas veikia keliais lygiais, yra paprastas ir patogus naudoti. Scholastikos laikais juo buvo sėkmingai stabdoma net mokslo pažanga, nes aukso amžiaus idėja eina prieš žmogaus patirtį ir perša prielaidą, kad anksčiau žinota geriau!

Prieš tęsdamas, norėčiau padaryti svarbią išnašą. Aukso amžiaus idėja ne visada yra tik kontrproduktyvi. Trauminiais istorijos etapais ji tikrai padeda išlikti ir tampa kaupykla, kur išsaugoma normalumo patirtis ar bent jau atmintis. Tais ribotais etapais teiginys, kad „anksčiau žinota geriau“, yra tiesa: karo sugriovimai yra taikos statybų regresas, priespauda yra laisvės regresas, o žudymas – visada gyvybės paniekinimas. Ne viena tauta sugebėjo sugrįžti kaip istorijos kūrėja, nes saugojo seniai turėtą kūrėjos patirtį, ir beveik visos valstybės buvo sukūrusios savo atminties panteonus, kur ne tik tvirtinama, kad būta iškilių poelgių, bet ir nuolat keliamas klausimas: ar esant reikalui tu galėtum šitaip?

Tačiau, istorijai sugrįžus į normalumo vėžes, aukso amžius tampa ir nemenka problema, nes pateisina sąstingį ir perdėtą atsargumą, reikalingą išlikti, bet nenaudingą kuriant ką nors nauja. Dar daugiau: tas pats konstruktas kliudo apibrėžti ir patį normalumą, nes normalumas dinamiškas ir dėl to sukelia ginčų, gi aukso amžiaus konstruktas yra stabiliai paprastas. Manau, jog būtent ši priežastis lemia, kad taip sunku ginčytis dėl paminklų ir monumentų, nes net nedidelė monumento korekcija ar kokio nors paminklo pašalinimas, atrodo, kėsinasi tiesiai į pačią didingos praeities idėją ir yra priimami asmeniškai. Galima net drįsti daryti prielaidą, kad iš esmės bet koks mūsų statomas paminklas ar monumentas jau savaime yra monumentas aukso amžiui, tačiau šie monumentai vaizduoja ne patį aukso amžių, o traumas, kurios buvo patirtos tą amžių praradus.

Jau minėjau, kad didingos praeities akivaizdoje tarsi klausiama, ar esi vertas? Manding, taip įtvirtinamas nerimas ir baimė, jog trauminis etapas gali pasikartoti, o tokia baimė kaip tik ir kliudo susitarti dėl normalumo, t. y. konstatuoti, kad aukso amžius yra… dabar.

Konstatuoti, kad bent jau Vakarų, kuriems priklausome, civilizacija niekada žinomais istoriniais laikais negyveno taip saugiai, sočiai, sveikai, sąmoningai, ir toks skaičius individų neturėjo tokio įvairaus pasirinkimų meniu. Atrodo, jog niekada Vakarų civilizacija taip ilgai negyveno ir be didelio karo. Lygiai taip pat atrodo, jog niekada neturėta tiek žinių apie gamtą ir niekada nemokėta taip gerai jomis naudotis, kad ir ką sakytų katastrofistai, kurie menkina progresą, bet susirgę geria antibiotikus.

Man regis, kad aukso amžius yra dabar, ir kaip tik tas žinojimas, o ne praeities didybė mane skatina būti atsakingą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų