(T. Jeršovo nuotr.)

Atokvėpis nuo lygumų

Atokvėpis nuo lygumų

Šeši iš septynių – tiek Tado Jeršovo bandymų įkopti į Akonkagvą pasiekė tikslą. Ką tik sugrįžęs iš Andų, kur vėl į Žemę žvelgė iš 6962 m aukščio, keliautojas primena amžiną alpinistų tiesą: svarbiausia ne užkopti į viršūnę, o saugiai nuo jos nusileisti.

Vieni kasmet turi aplankyti Palangą ar Nidą, kiti – nubėgti maratoną, o T. Jeršovas jau septynerius metus vis grįžta į Argentiną, šaukiamas snieguotos Akonkagvos viršūnės. Tokia tradicija susiklostė natūraliai: pirmus kartus kopęs su bendraminčiais alpinistais, vėliau ėmė lydėti nedideles lietuvių, norinčių pažinti Andų kalnų viršūnę, grupes. Jo rengiamas žygis į Akonkagvą nereikalauja techninio kopimo: tai reiškia, kad keliautojams netenka kabarotis uolienų siena – iki pat viršūnės veda čia statesnis, čia nuožulnesnis takas. Be to, T. Jeršovo parinktas maršrutas leidžia aplenkti ledyną ir išvengti plyšių pavojaus.

„Man Akonkagva atrodo saugesnė nei Monblanas – su kur kas žemesne – 4810 m aukščio – viršūne Europoje palygino T. Jeršovas. Pasak jo, kad ir kuriuo maršrutu kiltum į aukščiausią Alpių tašką, kiekviename bus ruožas, kur negali kontroliuoti saugumo. Nukris akmuo ar nenukris – kaskart lyg loterija: „Ir tai, kad negaliu to kontroliuoti, man labai nepatinka. Žinau, kad apie ją galvosiu visą mėnesį iki kelionės ir per pačią kelionę. Akonkagva yra nuspėjamesnė. Žinoma, turi sekti oro sąlygas, pamažu kilti aukštyn, kad organizmas priprastų. Tačiau čia rizikos veiksniai yra kontroliuojami ir prognozuojami.“

Visgi kylant į beveik septynių kilometrų aukštį tikėtis lengvo pasivaikščiojimo būtų naivu. Todėl prieš kiekvieną kelionę T. Jeršovas išsiaiškina, ar būsimi jo kompanionai nepuoselėja tokių naivių iliuzijų. Ir pažinties su kalnais pradėti nuo Akonkagvos jis anaiptol nerekomenduoja: prieš tai reikėtų būti įkopus bent į vieną aukštesnę viršūnę, jau pažinoti alpinistinio žygio skonį. Taip pat nusiteikti, kad kelionės, kuri ilgai planuojama ir kuriai kruopščiai ruošiamasi, tikslas gali likti taip ir nepasiektas.

Vienintelį kartą iš septynių kopimų apsigręžti pakeliui į Akonkagvą kartu su bendražygiais teko ir T. Jeršovui: patirtis leido įvertinti, kad nespės pasiekti tikslo ir saugiai nusileisti dar šviesiu paros metu. Kopimo į viršūnę dieną alpinistas skaido į tris etapus, kurių kiekvieną reikia įveikti per dvi tris valandas. Priešingu atveju teks kabarotis tamsoje ir šaltyje. Todėl tąkart maždaug 6600 m aukštyje lietuviai apsigręžė ir ėmė leistis žemyn, nepaisydami to, ką T. Jeršovas vadina viršūnės karštlige. „Apsisukti yra sunkiausia. Juk tiek ruošeisi, planavai, tiek jėgų atidavei, viršūnė, regis, čia pat, o reikia apsigręžti jos nepasiekus. Bet saugumas kalnuose yra svarbiausia. Turi galvoti ne tik apie tai, kaip užkopsi, bet ir kaip nusileisi. Juk apie 80 proc. nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta leidžiantis“, – pasakojo keliautojas. Beje, uždrausti kopti gali ir stovyklavietėje budintis gydytojas: sveikatos patikra kiekvienam keliautojui atliekama ne dėl akių, bet nuodugniai. Jei požymiai rodys, pavyzdžiui, beprasidedančią plaučių edemą, teks viršūnę pamiršti ir kuo greičiau leistis žemyn.

Paskutinę žygio dieną teko leistis 27 kilometrus, bet nemenką krūvį su kaupu kompensavo atsiveriantys vaizdai.

Kovą iš Akonkagvos vėl grįžusiam T. Jeršovui šįsyk kelionė buvo ypač sėkminga. Oras lepino – atsivėrė ir tie vaizdai, kuriuos anksčiau nuo alpinistų slėpdavo debesų ar miglos širma. Keliautojas pasakoja nemėgstantis vaikščioti tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Todėl iki šturminės stovyklos lietuviai užkilo viena kalno puse, o nusileido jau kitu taku. „Klasikinis šiaurinis maršrutas, kuriuo įprastai kopia dauguma alpinistų, yra paprastesnis, netgi viena diena trumpesnis. Bet eidamas juo dvi savaites ir vaikštai vienu dideliu šlaitu. Pasirinkęs kitą kelią daugiau pamatai“, – pasakojo T. Jeršovas.

Šįkart aukščiausią Andų tašką pasiekė šeši iš septynių komandos keliautojų. Trys iš jų užkopė ypač greitai – vos per septynias valandas. Todėl laukdami likusių kelionės draugų net porą valandų praleido pačioje viršūnėje: gėrė arbatą, užkandžiavo, kalbėjosi, iškėlė trispalvę ir daugybę kartų spustelėjo fotoaparato mygtuką. Ne tik viršūnė – visas kelionės maršrutas buvo atimantis žadą: nuo rūsčios apsnigtų Andų viršūnių panoramos iki apačioje visais raudonos ir rudos spalvų tonais pribloškiančių uolienų. Paskutinę žygio dieną žemyn iš kalnų teko leistis 27 kilometrus, bet nemenką krūvį su kaupu kompensavo atsiveriantys vaizdai. „O žemai mūsų laukė rojus“, – nusijuokė T. Jeršovas, turėdamas omenyje Mendozą – vynu ir didkepsniais garsėjantį miestą.

Šios kelionės krypties pranašumus jau senokai atradę tiek patyrę alpinistai, tiek „šviežesni“ keliautojai. Į gausėjančius atvykėlių srautus atitinkamai reaguoja ir Argentinos valdžia: T. Jeršovas prisimena, kad per pirmąją jo kelionę leidimas kopti į viršukalnę kainavo apie 400 JAV dolerių, o šiemet teko mokėti po 730. Anksčiau keliautojai nelaimės atveju sraigtasparniu nemokamai būdavo nugabenami iš įvykio vietos iki pagrindinio kelio – dabar tokios privilegijos nebeliko. Per septynerius metus pasikeitė ir stovyklos – jose keliautojams suteikiama vis daugiau komforto. Patys vietiniai taip pat seniai išmoko naudotis turistams patrauklios krypties pranašumais ir išnaudoti juos verslo tikslais: T. Jeršovas bendradarbiauja su vietos gidų agentūra, kuri skaičiuoja jau 40 veiklos metų.

Nors atrodo, kad iš vienos tokios pora savaičių trukusios kelionės daugiau įspūdžių parsivežti nebūtų įmanoma, T. Jeršovas turi kitokios patirties. Šįsyk, vos nusileidęs iš Akonkagvos ir išlydėjęs grupės bičiulius, jis patraukė į Atakamos dykumą. Čilėje ir Peru plytinti dykuma garsėja ne tik kvapą gniaužiančiu koloritu, sausiausios vietos Žemėje titulu, bet ir ugnikalniais. Čia yra ir Ochos del Saladas – aukščiausias ugnikalnis pasaulyje, vos daugiau nei 60 metrų nusileidžiantis Akonkagvai. Ir į jį, žinoma, T. Jeršovui reikėjo įkopti.

„Pagalvojau, kad sutaupysiu laiko: vis dar buvau aklimatizavęsis po kopimo į Akonkagvą, todėl man nereikėjo iš naujo pratinti organizmo prie aukščio“, – aiškino jis. Patirtį vykstant iki ugnikalnio Čilėje jis vadina įspūdingiausia kelionės dalimi: „Visi įmanomi smėlio atspalviai, lagūnos, flamingai, ežerai su karštomis versmėmis ir vėl smėlynai – grožiui perteikti trūksta žodžių.“ Automobiliu pavyko užvažiuoti iki penkių kilometrų aukštyje esančios bazinės stovyklos. Iš ten – nors aplinkiniai patarė priešingai – į šturminę stovyklą taip pat pakilo išsinuomotu automobiliu. „Išvakarėse nuėjau apsižiūrėti kelio, kai kur akmenis nukrausčiau, kai kur jų pridėjau. Ir kitą rytą ramiai užvažiavau į 5,8 km aukštyje esančią stovyklavietę“, – pasakojo keliautojas, iš ten pradėjęs kopti į išskirtinio grožio apylinkėmis garsėjantį ugnikalnį.

Užgesęs kraterių masyvas iš alpinistų pareikalauja ir techninio kopimo įgūdžių.

Druskingosios akys – tai ispaniškai reiškia ugnikalnio pavadinimas – sudarytos iš 38 kraterių. Užgesęs kraterių masyvas iš alpinistų pareikalauja ir techninio kopimo įgūdžių. Paskutiniai 20 vertikalių metrų – tikras uolienų sąvartynas, kur prireikia ir pritvirtintų virvių. Kiek turėdamas jėgų pasikabaroji uolos siena, tada, laikydamasis už virvės, atgauni kvapą ir vėl ropoji uolomis viršūnės link, kol galiausiai iškeli rankas 6893 m aukštyje.

Sekmadienį atvykęs į miestą, iš kurio kopiama į Ochos del Saladą, jau ketvirtadienio rytą T. Jeršovas buvo ugnikalnio viršūnėje. „Bet taip daryti negalima!“ – pagrūmojo jis ir dar kartą pabrėžė, kad taip „operatyviai“ įkopti jam leido Akonkagvoje aklimatizavęsis kūnas. Įprastai tokiam žygiui reikėtų skirti apie porą savaičių.

Kelionių operatoriaus „Neverest Adventures“ įkūrėjas aukščiausią pasaulio ugnikalnį žada įtraukti ir į savo organizuojamų turų maršrutą. Pats į jį mielai grįžtų dar ne kartą. Juk kopiant į viršūnes patirtis suteikia tik papildomo saugumo ir žinojimo, kas laukia už kampo. „Kiekviena kelionė – vis kitokia, nesvarbu, kad į Akonkagvą ar ugnikalnį kopi nežinia kelintą kartą – nuobodžios rutinos kalnuose nėra. Kartą per metus čia ir toliau mielai sugrįžčiau. Didžiausias nesusipratimas – kad aš, taip mylintis kalnus, gimiau lygumų krašte“, – nusijuokė T. Jeršovas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų