Ar tikrai valdžia gadina žmogų?

Ar tikrai valdžia gadina žmogų?

Eksperimentinės psichologijos pasaulį drebina diskusija, ar įtakingi asmenys linkę elgtis geriau, o gal blogiau nei kiti? Atsakymo į šį klausimą kartu su mokslininkais ieško BBC radijo laidų vedėjas Matthew Sweetas.

Vieną rytą mindamas dviratį per Rytų Įlankos kalvas profesorius Dacheris Keltneris atsidūrė per plauką nuo mirties. „Važiavau dviračiu į universitetą, – prisimena jis. – Priartėjau prie keturšalės sankryžos. Mano kelias buvo pagrindinis, bet „Mercedes“ automobilis atlėkė didžiuliu greičiu.“ Vairuotojas ėmė stabdyti tik visai priartėjęs. „Jis atrodė nustebęs ir susierzinęs, lyg kliudyčiau jo gerokai svarbesniems reikalams.“ Sumišęs D. Keltneris pirmiausia pyktelėjo, bet tuoj pat su palengvėjimu atsikvėpė – tądien Kalifornijos keliuose nežuvo nė vienas šviesiaplaukis Berklio psichologijos profesorius.

Vėliau užplūdusi reakcija buvo labiau akademinė. Ar „Mercedes“ vairuotojai išties elgiasi kitaip nei kitų automobilių savininkai? Šių transporto priemonių kaina dusyk viršija vidurinės klasės šeimos vidutines metines pajamas. Ar profesoriaus vos nepartrenkęs vyrukas, įsigydamas 130 tūkst. JAV dolerių vertės vokiečių inžinerijos produktą, drauge nusipirko ir šį tą daugiau?

Ar „Mercedes“ vairuotojai išties elgiasi kitaip nei kitų automobilių savininkai?

Išanalizuoti šį klausimą mokslininkas pavedė grupei studentų. Stoviniuodami Berklio pėsčiųjų salelėse su segtuvais rankose jie turėjo stebėti vairuotojų elgseną kelių sankirtose ir pasižymėti automobilių modelius bei markes. Studentai stebėjo, kas praleidžia per perėją pėsčiuosius, o kas apsimeta jų nematąs ir lekia nesustodamas. Rezultatai buvo labai aiškūs. Palyginti su išklerusių „Ford Pinto“ ar „Dodge Colt“ vairuotojais, „Mercedes“ savininkai keturiskart rečiau sustoja prie perėjų ir keturiskart dažniau užlenda prieš kitus automobilius. Kuo prabangesnis modelis, tuo labiau jo vairuotojas jaučiasi turįs teisę pažeisti Kelių eismo taisykles.

Panašios tendencijos pastebėtos ir laboratorijoje. Kai kuriuose eksperimentuose D. Keltneris su bendradarbiais tyrė įvairių visuomenės sluoksnių atstovus, kituose leido tiriamiesiems pasijusti įtakingiems: prašė įsivaizduoti įtakingesnius arba ne tokius įtakingus nei tiriamieji žmones, prisiminti silpnumo arba pranašumo akimirkas. Visi rezultatai rodė tą patį – įtakingi besijaučiantys asmenys buvo mažiau empatiški, labiau linkę sukčiauti žaidimuose, kai statomos nedidelės pinigų sumos, ir pasivaišinti saldainiais iš indo, ant kurio parašyta, kad saldumynai skirti vaikams. Šiems asmenims žiūrint vaizdo siužetą apie onkologinėmis ligomis sergančius mažylius pastebėta mažiau fiziologinių atjautos ženklų.

Panašūs rezultatai užfiksuoti net ir tais atvejais, kai žmonės tapdavo pranašesni tik vykdant eksperimentą. Buvo surengtas nesąžiningas „Monopolio“ žaidimas, kuriame vienas žaidėjų gaudavo dvigubai didesnį atlyginimą ir ridendavo ne vieną, o du kauliukus: laimėtojai nepripažindavo turėję pranašumą ir teigdavo, kad pergalę pasiekė savo gebėjimais. Kitame tyrime savanoriai buvo suskirstyti į vadovus bei darbuotojus ir gavo administracines užduotis. Į patalpą atnešus sausainių lėkštelę, viršininkai vaišinosi dvigubai daugiau. „Dažniausiai valdžia gadina žmogų, o absoliuti valdžia jį sugadina visiškai“, – 1887 m. pasakė anglų istorikas, rašytojas ir politikas Johnas Dalbergas-Actonas, žinomas kaip lordas Actonas. Šiuolaikinių laboratorinių tyrimų rezultatai rodo, kad valdžia ne tik gadina žmogų, bet ir pažadina jame sausainių rajūną.

Lordo Actono pareiškimą paskatino konkretus įvykis – 1870 m. paskelbtas Vatikano sprendimas priimti popiežiaus neklaidingumo doktriną. XX a. socialinių mokslų specialistai moralinę turtingųjų elgseną ėmė tyrinėti reaguodami į to meto absoliutizmą. 1956 m. sociologas Charlesas Wrightas Millsas išleido knygą apie amerikiečių visuomenę „Valdžios elitas“ („The Power Elite“). Ji visą kartą sukrėtė iš dalies dėl to, kad autorius pagrindė savo veikalą ankstesniais socialinės ir politinės hierarchijos nacistinėje Vokietijoje tyrimais. Prabėgus trejiems metams Harvardo sociologijos mokslų fakulteto įkūrėjas Pitirimas Sorokinas, pabėgęs iš Vladimiro Lenino Rusijos, parašė knygą „Valdžia ir moralė“ („Power and Morality“), kurioje iškėlė prielaidą, jog Ch. W. Millso minimi individai ne tik savanaudžiai, bet ir ligoti. „Bendrai paėmus, valdančiosios grupės yra aukštesnio intelekto ir labiau išprotėjusios nei jų valdoma gyventojų dalis“, – dėstė jis.

P. Sorokinas gal kiek per drąsiai vartojo patologijos terminus, bet mintis, kad valdžia yra tam tikra liga ar sutrikimas, prigijo ir paplito. 1959 m. verslo psichologijos mokslo pradininkas ir anaiptol nepavojingas radikalas Eugene’as Jenningsas apklausė 162 amerikiečius vadovus apie jų moralines pažiūras. Kaip parodė rezultatai, daugelis prisipažino, kad darbe kolegas vertina įtariai, draugystę laiko silpnybe, o savo elgseną grindžia savanaudiškumu. Tačiau savaitgaliais vadovai tampa mielais vyrukais, kurie žaidžia su vaikais ir kviečia kaimynus į svečius išsikepti šašlykų. „Daugumai vadovų būdingas Džekilo ir Haido sindromas“, – skelbė antraštės. Daryta prielaida, kad ši savybė įgimta – nemoralus elgesys esąs įtakingųjų bruožas, o ne įgytos valdžios sukeltas šalutinis poveikis.

Tačiau XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje atliktas tyrimas šią prielaidą pakeitė ir išpopuliarino naują mintį, kad individo moralė ne tokia svarbi kaip socialinė aplinka. Stanfordo kalėjimo eksperimentas jo autoriui Philipui Zimbardo padėjo susikurti iškilios, bet nevienareikšmiškos asmenybės reputaciją. Paskaitas jis pradėdavo įsivaizduojama gitara atlikdamas Carloso Santanos dainą „Evil Ways“ (biografiniame filme mokslininką įkūnijo aktorius Billy Crudupas). 1971 m. Stanfordo universiteto Psichologijos mokslų fakulteto pastato rūsyje Ph. Zimbardo sukūrė kalėjimo aplinką. 24 studentai buvo dviem savaitėms suskirstyti į kalinius ir prižiūrėtojus, gavo uniformas ir kitas šiuos vaidmenis sustiprinančias pagalbines priemones. Per vaizdo kameras Ph. Zimbardo stebėjo, kaip bėgant laikui prižiūrėtojai ima elgtis vis griežčiau, o kaliniai – vis nuolankiau. Eksperimento dalyvių charakteriai, regis, lėmė labai nedaug. Esminę įtaką darė aplinka, ir po šešių dienų reikalai gerokai pašlijo.

Paskutiniuose Ph. Zimbardo užfiksuotuose įrašuose matyti gobtuvais prisidengę kaliniai ir lazdomis mojuojantys prižiūrėtojai. Šie vaizdai pakerėjo ir sukrėtė aštuntojo dešimtmečio JAV ne mažiau nei prezidento Richardo Nixono atsisveikinimo kalba Baltųjų rūmų pievelėje arba išlaužtos Votergeito bylų spintos, kurios šiuo metu eksponuojamos Smitsono muziejuje.

Stanfordo kalėjimo eksperimento metodologija tokia abejotina, kad daugelis psichologų nė nelaiko jo tikru eksperimentu. Tačiau iškeltus klausimus nauja akademikų karta dabar tiria geriau kontroliuojamomis sąlygomis. Vienas šios naujosios kartos atstovų yra D. Keltneris. Naujausi tyrimai dažnai patvirtina jo nuomonę, kad įtakingi asmenys elgiasi blogiau nei bejėgiai. 2015 m. Ajovos valstijos universiteto projekte vadovais paskirti tiriamieji už nedidelius kyšius melagingai liudijo prieš kolegas. (Tyrimas paskelbtas įspūdingu pavadinimu „Kaip pastumti žmogų po autobuso ratais? Daug įtakos turintys žmonės už nedideles paskatas sąmoningai kenkia kitiems“.) Šiemet du Berklio psichologai paviešino rezultatus, gautus atlikus eksperimentą, kuriuo tyrė įtakingų individų gebėjimus bendradarbiauti. Paprašius žmones dirbti drauge, vadovai pasirodė ne taip veiksmingai, kūrybiškai ir našiai kaip jų pavaldiniai iš dalies dėl to, kad pernelyg daug laiko praleido dalydamiesi valdžią. Tirtas ir teigiamas valdžios poveikis: ji mažina įtampą ir jautrumą skausmui. Tačiau šis tyrimas nesulaukė tokių skambių antraščių kaip „Mokslas įrodė, kad turčiai yra niekšai“.

Tokios išvados džiugina ne visus. „Paskelbę, kad skurdžiau gyvenantys amerikiečiai yra labiau linkę dalytis savo turtu ir geriau supranta kitų jausmus, sulaukėme daug kritikos, – sako D. Keltneris. – Nustebtumėte paskaitę man adresuotus neapykantos laiškus.“ Viename jų profesorius išvadintas „Berklio komunistu“. Argi jis nežinąs, kad pranašesnieji skatina pasaulio pažangą? „Paprastai kalbant, daugybė žmonių įsitikinę, jog pavaldiniai – paprasčiausiai ne tokie protingi“, – aiškina mokslininkas. Jo atsakymas kritikams buvo knyga „Valdžios paradoksas“ („The Power Paradox“) – vadovėlis tiems, kas norėtų sušvelninti neigiamą valdžios poveikį. Taip pat profesorius privačiose ir valstybės įstaigose skaito paskaitas, kaip per didelė įtaka kenkia individams, visuomenei ir prekybai. Tokios įžvalgos kai kuriuos klausytojus nuteikia priešiškai. „Susitikti su rizikos kapitalo verslininkais ir imti jiems pasakoti, kad nelygybė kenkia mūsų visų nervų sistemai, – šypteli D. Keltneris, – yra tolygu įžengti į ateistų pilną patalpą ir pradėti jiems dėstyti apie dieviškąjį sumanymą. Jie pasišiaušia.“

Pavojinga tema

Mokslininkų išvados erzina ne tik pasišiaušusius kapitalistus, ir ne visi kritikai žeria nepagrįstą nepasitenkinimą. Kai 2010 m. D. Keltneris su kolegomis šia tema parašė plačiai nuskambėjusį straipsnį, trys europiečiai akademikai Martinas Korndörferis, Stefanas Schmukle ir Borisas Egloffas susimąstė, ar nepavyktų pakartoti šių mažų laboratorinių eksperimentų pasitelkus gerokai daugiau duomenų iš Vokietijos valstybės atliktų apklausų. Norėta patikrinti, ar išanalizavus respondentų teiginius apie jų kasdienius įpročius būtų gautos tokios pat išvados apie žmonių elgseną kaip ir laboratoriniuose tyrimuose. „Tiesiog norėjome pakartoti jų rezultatus, kurie mums atrodė labai tikėtini ir visais aspektais nepriekaištingi“, – pasakoja B. Egloffas. Tačiau duomenų analizė hipotezių nepatvirtino. Išvados rodė priešingą kryptį: privilegijuotieji individai proporcingai daugiau skiria labdarai nei sunkiau besiverčiantys bendrapiliečiai, dažniau įsitraukia į savanorišką veiklą, dažniau padeda keliautojams panešti sunkų lagaminą ir prižiūri kaimynų kates.

B. Egloffas su bendradarbiais aprašė savo tyrimų rezultatus ir nusiuntė juos žurnalui „Journal of Personality and Social Psychology“, paskelbusiam D. Keltnerio darbą. Straipsnis buvo atmestas. Mokslininkai papildė tyrimą duomenimis iš JAV bei kitų šalių ir buvo įsitikinę, kad rado dar kelias detales, neatitinkančias amerikiečių kolegų dėliojamos mozaikos. Jie įrodinėjo, jog bendrõs psichologų nuomonės dėl socialinės padėties bei moralinės elgsenos nepatvirtina kiti metodai, ir padarė nepretenzingą išvadą, kad šioje srityje būtina atlikti daugiau tyrimų. Jų straipsnis vėl atmestas. Praėjusią liepą jam pagaliau atsirado vietos recenzuojamame internetiniame žurnale.

Bandymas pasipriešinti šiai vyraujančiai nuomonei buvo toks skausmingas, kad B. Egloffas prisiekė daugiau niekada neliesti valdžios ir etikos temos.

B. Egloffas tyrimus atlieka nuo 1993 m., tad negailestingas recenzavimo procesas jo nestebina. Tačiau tokios atšiaurios reakcijos jis nesitikėjo: „Aš nepradėjau karo. Nesu turtingas. Mano artimieji ir draugai taip pat negali pasigirti turtais. Šio tyrimo nefinansavo jokia trečioji šalis. Man asmeniškai labiau patiktų, jei būtų pasitvirtinę Berklio grupės rezultatai. Jie labiau atitiktų mano asmeninius ir politinius įsitikinimus bei pasaulėžiūrą. Bet aš esu mokslininkas…“ Bandymas pasipriešinti šiai vyraujančiai nuomonei buvo toks skausmingas, kad B. Egloffas prisiekė daugiau niekada neliesti valdžios ir etikos temos.

Tad kas teisus? Įtakingieji yra geresni ar blogesni už bejėgius? Kaip paaiškinti skirtingus šiųdviejų duomenų rinkinių rezultatus?

Turtingi asmenys veikiausiai geriau slepia savo tikrąją prigimtį nei skurstantys. Jei viešumoje demonstruojamas dosnumas duoda naudos, pasiturintys gali būti labiau linkę padėti atsitiktinei senutei pereiti kelią. Įžūlus vairavimas šią mintį tik patvirtina: automobilyje įgiję tam tikrą anonimiškumą kelių chuliganai nebijo susitepti gero vardo. D. Keltneris atkreipia dėmesį, kad kolegų tyrimo rezultatai grindžiami ne stebėjimo duomenimis, o pačių žmonių teiginiais apie dalijamą labdarą. „Kiti tyrimai rodo, kad kalbėdami moralės klausimais turčiai dažniau meluoja ir perdeda, – sako jis. – Apklausos duomenys ekonomikos srityje ir stebėjimo duomenys psichologijoje yra labai skirtingi procesai. Tai, ką aš teigiu darąs visuomenėje, ir tai, kaip aš iš tiesų elgiuosi su kitais žmonėmis.“

(Vyčio Snarskio pieš.)

Tačiau taip pat gali būti, kad problema slypi ne apklausos duomenyse, o psichologiniuose eksperimentuose. Per pastaruosius metus šiuo klausimu kilo daug karštų diskusijų. 2015 m. rugpjūtį žurnale „Science“ paskelbta, kad Virdžinijos universiteto psichologijos profesoriaus Briano Noseko vadovaujama 270 akademikų grupė pabandė atkartoti šimto ankstesnių psichologijos tyrimų rezultatus. 97-iuose iš pastarųjų buvo gauta statistiškai reikšmingų rezultatų, bet to paties pasiekta tik 36 iš pakartotų tyrimų. Šie skaičiai kėsinosi sugriauti pasitikėjimą visa eksperimentinės psichologijos disciplina, nes jei rezultatų nepavyksta pakartoti, vadinasi, jie yra abejotini. 2016 m. kovą garsių mokslininkų grupė paskelbė B. Noseko straipsnyje radusi rimtų metodologijos trūkumų. Tyrimui vadovavo Harvardo profesorius Danas Gilbertas, kuris jau ne pirmą kartą kritikuoja mokslininkų pastangas atkartoti tyrimų rezultatus. („Psichologijos rezultatus atkartoti bandantys policininkai yra begėdiški niekšeliai“, – 2014 m. parašė jis savo „Twitter“ paskyroje gindamas kitą mokslininką, kurio darbais suabejota.) Žurnalo „Wired“ žurnalisto telefonu paklaustas, ar jo gynybiškumas neturi įtakos tyrimo išvadoms, D. Gilbertas nutraukė pokalbį. Ko gero, psichologijos „rezultatų atkartojimo krizė“ dar nesibaigė.

2015 m. rugsėjį penki socialinės psichologijos specialistai ir vienas sociologas žurnale „Journal of Behavioral and Brain Sciences“ paskelbtame straipsnyje svarstė, kodėl psichologija neretai pasmerkia turtingus asmenis. Kaip tvirtino Jonathanas Haidtas ir kiti bendraautoriai, tarp šio mokslo akademikų pernelyg vyrauja kairiosios pažiūros. Gali būti, kad dėl to iškreipiami eksperimentų rezultatai, o konservatyvių socialinių pažiūrų mokslininkai susiduria su kliūtimis. „Socialinei psichologijai gresia tapti darnia moraline bendruomene, – įspėjo straipsnio autoriai. – Ar gali bendros istoriškai susiklosčiusios moralinės vertybės politiškai vienalytėje srityje pakenkti savikontrolės procesams, lemiantiems mokslo kokybę? Manome, kad taip.“ Panašios nuomonės laikosi ir B. Egloffas: „Šis straipsnis yra puikus ir pasirodė pačiu laiku. Džiaugiuosi kolegų drąsa. Sugadinome teisuolių vakarėlį.“ Tačiau jis asmeniškai būtų labiau pamalonintas, jeigu kolegų įžvalgos būtų buvusios publikuotos kiek anksčiau.

Vėl juodas „Mercedes“

Prabėgus kelioms savaitėms nuo pirmojo pokalbio su D. Keltneriu susitikome papietauti Londone. Čia jis atvyko pristatyti savo knygos. Mokslininkui patinka kalbėtis su britais apie valdžią. Būtent Didžiojoje Britanijoje jis pirmąsyk susidomėjo šia tema, kai būdamas 15-os su tėvais persikėlė iš Siera Nevados papėdžių į Notingamo priemiestį. Ten jis išsiskyrė iš kitų ir traukė „Prisukamo apelsino“ tipo chuliganus. D. Keltnerio nuomone, dėl klasinės sistemos Jungtinės Karalystės piliečiai jautriai reaguoja į valdžios procesus. Tačiau kitaip nei amerikiečiai britai neteikia tiek daug reikšmės savajai meritokratinės prigimties visuomenei, kurioje valdžia ir atsakomybe dalijasi gabiausi bei talentingiausi.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad daugelis jo eksperimentų buvo sėkmingai atkartoti, ir drąsiai gina savo poziciją. „Žiūrėkite, – pradeda jis, įsivaizduodamas skeptiškų veidų pilną patalpą. – Štai ką valdžia daro beveik kiekvienam žmogui. Ji privers jus nebekreipti dėmesio į kitus kaip anksčiau. Gali būti, kad sykį pagausite save burnojantį prieš kolegą ir sakantį, kad jo darbas nevertas nė sudilusio skatiko. Mažiau rinksitės žodžius. Rečiau bandysite pažvelgti į situaciją kitų žmonių akimis. Todėl pasistenkite būti dėkingesni. Įsiklausykite. Tai nėra taip sunku.“ D. Keltneris dažnai šypsosi ir kalba įtikinamai. Galiu įsivaizduoti jį rėžiantį šią kalbą Marijai Antuanetei.

Baigiame valgyti keptą žuvį su bulvytėmis Šerloko Holmso stiliaus aludėje prie Trafalgaro aikštės. Diena saulėta ir šilta, tad D. Keltneris ketina praleisti popietę vaikštinėdamas po Haido parką. Prabėgus kelioms minutėms nuo mūsų išsiskyrimo nutinka tai, dėl ko kyla noras jį pasivyti. Laukiant prie pėsčiųjų perėjos ir geltonam šviesoforo signalui keičiantis į raudoną, man po nosimi pralekia automobilis. Juodas „Mercedes“…

© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų