Amžino tranzito žemėje

Amžino tranzito žemėje

Honkonge daugelis užsieniečių ištveria vos keletą metų, bet Giedrė Rutkauskaitė kol kas čia jaučiasi lyg namie

Kiekvieną kartą grįžusi atostogų į Lietuvą slepiu pro sučiauptas lūpas lendančią šypseną, jei tik kas domisi, ką veikiu ir kur gyvenu. „Jūs tik klauskite, aš jus nustebinsiu!“ – nutyliu užplūdusį pasitenkinimą ir stebiu besikeičiančius naujų pažįstamų veidus, kai vietoj dažnai emigrantų minimų šalių tvirtai pareiškiu: „Honkonge!“ Išpūstos akys ir oho! šūksniai tik pakursto vis labiau įsiliepsnojančią savimeilę. Taip, sužavėti lengva: ne Londone, Stokholme, Berlyne ar Barselonoje gyvenu jau trečius metus. Jei atvažiuosite, pažadu, įskaus kaklai nuo nuolat į viršų užverstų galvų, akyse liesis milijonai šviesų, jau po kelių valandų klajonių išvargins minios žmonių, o išskirtinai puikaus maisto skonis pažadins nuo bulvių ir kiaulienos kotletų kietai įmigusį smagurį.

Dienos šviesą sutemus pakeičia milijonai lempučių. (Asmeninio archyvo nuotr).

Dienos šviesą sutemus pakeičia milijonai lempučių. (Asmeninio archyvo nuotr).

Per visą šį laiką dar neteko sutikti keliautojo, kurio šis miestas nebūtų sužavėjęs. Tokia įvairove ir gausia pasiūla viename kvadratiniame metre vargu ar gali pasigirti kuris kitas megapolis. Pačiai galva apsisuko vos čia atvažiavus. Viktorijos viršukalnė, Žvaigždžių alėja, aukščiausias pasaulio baras, šventyklos, Damų turgus, neapsakomo grožio Chi Lin vienuolynas, Didysis Buda, Žvaigždžių keltas, ilgiausias pasaulyje eskalatorius ir kiti miesto veidą sudarantys objektai – visas šias turistines vietas aplankiau vos per porą pirmųjų mėnesių. Ir iš karto pasigailėjau, nes į jas tenka vis grįžti su mane lankančiais draugais, pažįstamais, pažįstamų pažįstamais. Per šias viešnages susipažinau su Lietuvos verslininkais, nuolat dalyvaujančiais pasaulinio lygio parodose ir ten bandančiais rasti naujų verslo kontaktų. Priėmiau daugybę kupriniauti po Aziją susiruošusių draugų – jie pakaitomis miegojo mano svetainėje. Draugams ir pažįstamiems tapau (o gal ir pasiskelbiau) šio krašto ambasadore. Negaliu tuo skųstis.

Šiame kvapniajame uoste pasiryžusiems likti kiek ilgiau turistinės vietos tampa griežtomis no go zonomis. Jau dabar kaip didžiausia kankynė skamba savaitgalinis apsipirkimas tirščiausiai žmonių lankomoje pasaulio vietoje – Mong Koke, Kalėdų, Naujųjų metų ir bet kokios kitos šventės minėjimas barų ir naktinių klubų Lan Kwai Fong rajone. Dviejų valandų per visą gatvės plotį ir ilgį nuvilnijanti žmonių eilė ir sukeltos kainos yra ir, tikiuosi, liks vienkartinė patirtis. Mes, „vietiniai“, mieliau renkamės Soho rajoną, jaukias kavinukes, unikalaus dizaino ir interjero restoranus Sheung Wan, Wan Chai ar Tsim Sha Tsui rajonuose.

Tai mano Honkongas!

Man tikrasis šio krašto grožis atsiveria vos už 20–40 minučių kelio nuo miesto šurmulio. Tai gamta ir kalnai. Beveik du trečdaliai visos nedidelės Honkongo teritorijos yra, ačiū Dievui, dar žmonių nepaliesti nuostabūs kalnai, natūralūs parkai ir šimtais žalumos atspalvių užburiančios kalvos? Nežinojau to ir aš, o atvažiavusi maloniai nustebau. Žygiai, kalnų bėgimas, kopinėjimas ar tiesiog pasivaikščiojimas po vietos salas tapo įprastu laisvalaikiu, kai galima pabėgti nuo įtampos, suirutės, problemų ir tiesiog mėgautis įstabaus grožio gamta, pageidautina – be žmonių.

Užbėgi į 500–600 metrų aukščio kalną, nuo didelio fizinio krūvio kojos net dreba, atvira burna ir net balsu dideliais gurkšniais įkvepi tyro oro. Tačiau tuojau pat per visą veidą nusidriekia šypsena, o kvapą užgniaužia nepaliaujančios stebinti aukštumos. Net pati sau pavydžiu tokių savaitgalių ir šios širdį užliejančios ramybės. Tai mano Honkongas!

Didžiulė laimė atrasti naujų neregėtų vietų ir suprasti, kad Honkongas yra ne tik megapolis, bet ir ramybės oazė.

Didžiulė laimė atrasti naujų neregėtų vietų ir suprasti, kad Honkongas yra ne tik megapolis, bet ir ramybės oazė.

Žodžiais ir nuotraukomis neperteikiama patirtis gali būti naudinga ypač aktyviu sportu gamtoje besidomintiems keliautojams. Jei smalsu, užtenka paskaityti keletą knygų ir straipsnių ar kalnų bėgimo varžybų aprašymų internete, kad susidarytumei panašų įspūdį. Bet nė viename šaltinyje nesužinojau, iš kur toks žmonių gerumas ir sąžiningumas. Metus mokiausi žaisti skvošą. Dykai. Užsirašiau į pradedančiųjų kursus, o po jų treneris pasiūlė ir toliau žaisti, jei tik to noriu. Jam malonu mokyti to, kuo jis taip domisi. Dar draugų siūlė pasikviesti, kad treniruotis būtų įdomiau. Iš pradžių maniau, jog tokį gerumą skatina vidutinio amžiaus krizė ir noras bent taip pasijusti jaunam. Tačiau praėjus pusmečiui nuo paskutinės treniruotės per Kalėdas gautas jo paties pieštas atvirukas su meškiukais ir iš atostogų Japonijoje parvežti suvenyrai man ir mano draugams tokias pilkas mintis išvaikė.

Dėmesio centre

Likus vos kelioms dienoms iki pirmojo maratono starto smarkiai susižeidžiau koją. Daugiau nei pusės metų sunkios 5 dienų per savaitę treniruotės nuėjo šuniui ant uodegos, o koją vis skaudėjo, tad teko kreiptis į specialistus. Draugų rekomenduotas fizioterapeutas gerą valandą maigė mano pėdos raumenis, negailėjo patarimų ir siūlė savo paslaugas bent kartą per savaitę. Be abejo, kalbos apie bet kokį atlygį iš karto buvo nutildytos paprastu paaiškinimu: „Man smagu padėti ir dargi angliškai pabendrauti.“ Atsimenu, jog kiekvieną jo prisilietimą prie savo pėdos mintyse palydėdavau su mintimi „tik paliesk kaip nors ne taip…“, nes nuo vaikystės buvau įbauginta nekalbėti su nepažįstamais, nepasitikėti jų geranoriškumu ir viską vertinau skeptiškai, kad niekas neduodama dykai. Laimė, nieko panašaus nenutiko.

Galiausiai, kasdien eidama pietų į mėgstamą valgyklą, pakeliu sau nuotaiką. Ten dirbanti virėja mane iš tolo pasitinka plačia šypsena ir garsiai šaukdama: „Barbė atėjo!“ Jai sunku ištarti mano vardą, tad prilipdė lėlės, į kurią jai neva esu panaši. Viki jau seniai žino, ką labiausiai mėgstu, ir beveik visada palieka man skaniausių kąsnelių, slapčia įdeda daug daugiau, nei galiu suvalgyti, o kartais pasidalija pačios gamintu maistu.

Iš pradžių laikiausi tam tikro atstumo ir nuolat bandžiau įžiūrėti, kurgi čia ta šaknis pakasta, kodėl ji man išskirtinai maloni be jokio motyvo. Po dvejų su puse metų kasdienės kelių minučių draugystės mes viena kitai vežame lauktuvių iš namų, o aš dar kartą įsitikinau, kad atlygio nereikalaujantis gerumas nebūtinai slepia juodas mintis.

Tik stotelė

Vos kelioms dienoms atvykstantys turistai Honkongą būna įtraukę į aplankyti būtinų Azijos miestų sąrašą, tačiau retai kada pats miestas būna galutinė ar vienintelė stotelė. Čia gyvenantiems laikas irgi bėga pasaulio skruzdėlyno, amžino tranzito žemės, oro uosto duty-free zonos tempu. Ilgai čia nepasiliekama net atsikrausčius gyventi. Vos ant kelių pirštų galiu suskaičiuoti žmones, čia išbuvusius ilgiau nei trejus metus. Daugelis jų miestą paliko neišeikvoję septynerių metų termino, kurio reikia nuolatinei rezidencijai gauti. Neprisijaukinę šių mažiausiai 40 aukštų į viršų kylančių džiunglių vardija savas priežastis ir pretekstus, kodėl Honkongas niekada netaps namais. Triukšmas, amžinas judėjimas, supermiesto statuso vaikymasis ir nuolatinis konkuravimas su Singapūru, Šanchajumi, Seulu, Tokiju, net Niujorku ar Londonu turi savo kainą – deja, dėl didžiulės taršos net užkopę į kalnus nematysite žvaigždžių.

„O kam jų reikia, kai turite Žvaigždžių alėją“, – jau girdžiu sakančius kinų turistus. Oi, kaip jų čia nemėgsta. Kiekvienas Honkongo gyventojas nepraleis progos pataisyti nesusipratėlio, juos supainiojusio su kinais. „Mes laikomės taisyklių, važiuodami metro neklykiame visa gerkle kitame vagone sėdintiems giminaičiams, nesigrūdame eilėse, nesispjaudome ir nesišlapiname kur pakliūva. Mums niekada negaliojo vieno vaiko įstatymas, mes sunkiai dirbame, esame daug lankstesni, labiau išsilavinę ir kultūringesni“, – girdžiu savo miesto patriotus. Dar pridėčiau, kad honkongiečiai kur kas kuklesni, visada linkę padėti ir nuoširdžiai klausia, kaip laikaisi.

Vis dėlto turiu pripažinti, kad šiame pasaulio uoste gyventi nelengva, tad atsisveikinimų vakarėliai ir vakarienės čia jau tapo gana įprasta praktika. Daugelis vengia akcentuoti, jog šis žmonių skruzdėlynas nuolat primena mūsų vienišumą ir laikinumą. Kaskart sutikę naują veidą klausiame tų pačių dalykų: iš kur tu, ką čia veiki, kiek laiko gyveni Honkonge, kur planuoji keliauti toliau. Sykiais viskas atrodo per seklu.

Prie miesto yra daug mažų salų, įlankų, poilsiautojams lengvai pasiekiamų paplūdimių ir kalnų.

Prie miesto yra daug mažų salų, įlankų, poilsiautojams lengvai pasiekiamų paplūdimių ir kalnų.

Neturėčiau tuo skųstis, bet Honkonge užsieniečiams daug lengviau. Europinis šviesus veidas yra bilietas į lengvą sėkmę. Azijinės nelygybės teko ragauti Šri Lankoje, kai svariausias argumentas darbo pokalbyje tampa šviesi oda ir mėlynos akys. Honkonge tai akcentuojama mažiau, tačiau iki šiol nepripratau. Ypač kai vadinamąja baltąja privilegija mėgaujasi gwailo (taip mus vadina vietiniai). Jei sugebi beveik sklandžiai mintis reikšti angliškai, galbūt esi net šviesiaplaukė mergina, ko gero, rankose jau laikai pasirašytą darbo sutartį ir mokysi anglų kalbos specialiame centre ar vietos mokykloje. Aišku, tuomet atrodo, kad darbdavys pasirinko geriausią kandidatą, tačiau smarkiai abejoju, ar daugiau nei 10 metų pedagogikos patirtį turinčiai vietos mokytojai ar net gimtakalbiui juodaodžiui nosis gali nušluostyti ką tik vadybos studijas baigusi europietė.

Kita vertus, šiam miestui esame dėkingi už suteiktas galimybes. Čia nuolat lankosi pasaulinio lygio profesionalų. Dirbdama dizaino ir socialinių inovacijų srityje susipažinau su ne vienu žymiu architektu, dizaineriu, verslininku. Dalyvavau regioninėse konferencijose ir net pati jų organizavau. O kur dar galybė įstabiausių kultūros renginių, pasaulinio garso muzikantų ir menininkų…

Honkongas sugeba patenkinti net įnoringiausių poreikius. Norite miesto didybės – prašau, lankytinų vietų sąrašo – tokį seniai paruošiau ir ne kartą siunčiau draugams, karjeros ir gero gyvenimo pavyzdžių – tik paklauskite, skundų apie kultūros keistenybes ir kuriozinių situacijų – jokių bėdų! Žinau, kad pasidomėsite, todėl juos skrupulingai renku. Ir būtinai pridedu fenomenalų senolių aktyvumą, garsiai stebiuosi jų nesenstančiais veidais, paminiu gurmaniškas patirtis, mažas erdves ir dideles nuomos kainas, karaokę, idealiai sustyguotą viešojo transporto sistemą. Ir kaskart vis gvildenant vieną ar kitą temą, širdį užlieja sentimentai. Net pačiai sunku patikėti, kaip greitai šis miestas tapo namais, kuriuose, nors ir kyla dūmų, dažniausiai yra gera ir jauku.

KELRODŽIAI

Ką pamatyti?

Pakilkite į Viktorijos viršukalnę pasigrožėti Honkongo panorama. Čia geriausia apsilankyti prieš temstant, tuomet per porą valandų galima pamatyti ir dienos šviesoje, ir sutemose žibintų nutvieksto miesto didybę.

Miesto gatvės Central ir Sheung Wan rajonuose, Damų turgus (Ladies Market), Žvaigždžių alėja, Žvaigždžių keltas per uostą, „Causeway Bay“ prekybos centrai, nuostabus Chi Lin vienuolyno sodas, trečiadieninės „Happy Valley“ arklių varžybos, Lai Kwan Fong barų rajonas – tai tradicinės vietos. Būtinai pasivažinėkite vieninteliu pasaulyje dviaukščiu tramvajumi, aplankykite jaunų menininkų ir dizainerių kurtų suvenyrų ir kitų darbų centrą PMQ.

Mėgstantiems gamtą Honkongas atskleis savo didžiausią grožį. Drakono nugara, Liūto uola, Sai Kungo paplūdimiai, Stenlio kaimelis – tai tik keletas nepamirštamų, dar smarkiai urbanistinės rankos nepaliestų vietų.

Kur pavalgyti?

Honkongas – tikras gurmanų rojus: nuo senos kantonų ir kinų maisto tradicijos, gatvėje siūlomų patiekalų ir skanėstų iki aukščiausios klasės „Michelin“ kokybės žvaigždutėmis apdovanotų restoranų bei įvairiausių pasaulio virtuvių. Visų adresus ir vartotojų atsiliepimų galima rasti čia.

Honkongas

Užsukusiems vos porai dienų, be abejo, vertėtų paragauti tradicinių Dim Sum patiekalų „Social Place“ (2/F, The L. Place, 139 Queen’s Road Central), gamintų bambuko indeliuose. Taip pat siūlome paskanauti maisto iš „karšto puodo“ restorane „Megan’s Kitchen“ (Lucky Centre, Wan Chai Rd. 165). Ant kaitlentės, padėtos ant stalo, lankytojai patys verda mėsos, daržovių, grybų ar žuvų gabaliukus.

Mėgstantiems šviežių žuvų patiekalus ir jūrų gėrybes puikų įspūdį paliks Cheung Chau salos ar Pui O žvejų kaimelio restoranai, gatvės valgyklos ar daugiau privatumo suteikiantys ten įsikūrusių istorinių viešbučių restoranai.

Besisvečiuojant Honkonge būtina paragauti tik čia kepamų kiaušininių vaflių (egg waffles), raudonųjų pupelių desertų, tradicinio kavos ir arbatos gėrimo Yuanyang, o jei čia lankotės rudenį, – „Mėnulio“ pyrago.

Kur apsistoti?

„Chunking Mentions“ gali pasiūlyti apie 80 žemos kainos nakvynės namų (nuo 10 eurų už bendrabučio tipo kambarį). Tame pačiame pastate veikia nesuskaičiuojama galybė indų restoranų, valiutos keityklų, o aplink sukiojasi viską parduoti turistams pasiryžusių prekiautojų.

Kiek jaukesnės aplinkos specialiai jaunimui skirtas „Youth Square“ kompleksas siūlo nakvynę puikiai prižiūrimuose „Yloft“ kambariuose. Galima rinktis vieno, dviejų, trijų, keturių ar šešių lovų kambarius. Jauki vieta su restoranu, sporto sale, žaidimų kambariu, banketų ir konferencijų erdvėmis, kambariais, puikiai pritaikytais neįgaliesiems. Kaina nuo 90 eurų už dvivietį kambarį.

Panašių vietų gausu visame mieste, taip pat vertėtų peržvelgti „Air BnB“ svetainėje pateikiamus nakvynės vietinių namuose pasiūlymus.

Galintys sau leisti išskirtinę nakvynę turėtų išsirinkti vieną iš daugelio daugiaaukščių viešbučių su vaizdu į uostą. Aukščiausiai įsikūręs „Hotel ICC“ suteiks progą pasigrožėti nepamirštamu miesto vaizdu iš 400 m aukščio. Beje, kainos čia irgi aukštos – daugiau nei 450 eurų už naktį.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų