(Getty Images nuotr.)

Amerikietė Irane arba netikėtas atvirumas

Amerikietė Irane arba netikėtas atvirumas

Irano paminklai pakeri. Bet priešiško sutikimo laukusi amerikietė Tara Isabella Burton buvo dar labiau sužavėta šalies gyventojų nuoširdumo.

„Tikriausiai jums jau teko mane matyti.“ Ėjau viena iš turgavietės pakraščiais besidriekiančių skliautuotų kolonadų palei Isfahano Imamo aikštę. Mane sustabdė dviračiu vedinas vyras pilka smailia barzdele ir tamsintais akiniais. Vakarėjančios saulės šviesoje sienų mozaikos nusidažė žydrais ir mėlynais atspalviais. Palei ilgą centrinį baseiną švirkštė fontanai. Žolė buvo nuklota kilimais, ant kurių šeimos vakarieniavo tiesiai iš varinių puodynių. Aplink aikštę risnojo į brikeles įkinkyti arkliai ir lenkė vyrus, pardavinėjančius prekes nuo dviračių. Ten, kur anksčiau iš rūmų balkono šacho stebimi didikai žaisdavo polo, dabar berniukai ėjo kirstynių žaisliniais kalavijais.

„Dalyvavau laidoje „The Daily Show“.“ Su persišku ir prancūzišku akcentu pašnekovas man papasakojo, kad prieš penkerius metus šios laidos žurnalistas buvo atvykęs paklausinėti iraniečių, ką šie maną apie JAV. Jis teigė vienintelis išdrįsęs pasikalbėti su žurnalistu. „Jis paklausė, kas vadovauja šaliai, ir atsakiau, kad ponas B. Obama. Dar pasiteiravo, kas buvo ankstesnis prezidentas…“ Iranietis išvardijo visus JAV vadovus „atgaline tvarka iki pat Votergeito skandalo.“ Paskui buvo paprašytas tiesioginiame eteryje pasakyti: „Mirtis Amerikai.“

„Žinoma, atsisakiau.“ Vyras nusilenkė, sučiupo mano ranką ir energingai ją papurtė. „Norėčiau, kad mūsų šalių santykiai pasitaisytų.“

Pašnekovas prisistatė Ali Shariatu, jei man kartais prireiktų gido. „Buvau dėstytojas. Magistro laipsnį įgijau en France. Aš pensijoje, bet tebesu jaunas. Dabar je suis gidas.“

Užsėdęs ant dviračio jis nuriedėjo iki kitos turistų grupelės ir pradėjo pasakojimą iš naujo: „Galbūt jau esate apie mane girdėję…“

(Getty Images nuotr.)

Amerikietis Irane išsyk sulaukia dėmesio. Šylant santykiams su JAV, čia lankosi vis daugiau šios šalies piliečių, bet jų vis dar labai mažai. Be to, amerikiečiams galioja tam tikri apribojimai. Kitaip nei daugelis europiečių, jie turi keliauti su licencijuotu gidu ir laikytis iš anksto patvirtinto maršruto. (Britams taip pat galioja suvaržymai, tiesa, ne tokie griežti kaip amerikiečiams.) Atsiradus galimybei ir norui įveikti sudėtingas vizų išdavimo procedūras, dar laukia aibė taisyklių, labiau primenančių ankstyvąjį Islamo Respublikos laikotarpį nei šiuolaikinę valstybę. Oficialiai moterims liepiama prisidengti riešus bei kulkšnis ir vengti kalbėtis su nepažįstamais vyrais. Kaip vėliau išsiaiškinau, į šias taisykles nebūtina žvelgti pernelyg rimtai.

Lankydamasi Irane pamačiau dvi šalies puses. Visų pirma, antikos ir architektūros palikimą. Per savo kelionę aplankiau daugybę paminklų nuo Tebrizo iki Širazo. Keliavome nuo neaprėpiamų 2500 metų senumo Persepolio griuvėsių, kur nuvertus šachą labai trumpai klestėjo pasaulietiškasis persų nacionalizmas, iki geometrinių XVII a. Isfahano šedevrų ir jausmingo uždaro XIX a. vidurio Šazdės parko prie Mahano, kur kaskadomis ritasi fontanai ir ore tvyro jazminų aromatas, kur galima palaimingai pasislėpti nuo dykumos karščio, ypač prakaituojant hidžabe.

Tai buvo kosmopolitiškasis Šilko kelio Iranas: musulmoniška kaligrafija ištapytos mečečių sienos, stačiakampiai kiemai, atspindintys keturias ikiislamiškojo zoroastrizmo šventyklų stichijas, ir smulkmeniškos miniatiūros, nepaisančios griežtų islamo interpretacijų, draudžiančių vaizduoti žmones. Šią Irano pusę regėjau tamsiai rožiniuose Ali Kapu rūmų lipdiniuose Isfahane, kur puotų menės papuoštos šešėliuotomis muzikos instrumentų išpjovomis, ir paauksuotuose Isfahano Šeicho Lotfolos mečetės kupoluose, kuriuos 1619 m. pastatė Safavidų karaliai ir slaptu tuneliu šventovę sujungė su rūmais kitoje aikštės pusėje.

Kalnų kelyje į Isfahaną pravažiavome klajoklių kaškajų stovyklas su palapinėmis prie avių bei ožkų aptvarų. Šiame kelyje, kaip ir daugelyje kitų, netrūko policijos užkardų. (Kai viename jų paskubomis ėmiau vyniotis ant galvos skarą, policininkas tik pavartė akis: „Man svarbiausia, kad būtumėte prisisegusi diržą.“)

(Vida Press nuotr.)

Tikėjausi šio Irano, bet neplanuotai atradau ir kitą: kai gidė pasišalindavo tvarkyti reikalų, kai pasiklysdavau per numatytą laisvą laiką turgavietėse, kur perkami ne turkiai ar kilimai, o minkštikliai, arba kai klausdavau nepažįstamųjų kelio iki vaistinės, nes norėdavau nusipirkti hidrokortizono kaklo odai, karštyje sudirgusiai nuo hidžabo. Tai buvo kraštas, kurio gyventojai domėjosi manimi ne mažiau nei aš jais.

Posakis, kad žmonės yra didžiausias šalies turtas, jau seniai tapo šablonu, bet Irane be jo neišsiversi. Aš, jauna užsienietė, bent 15–20 kartų per dieną sulaukdavau prašymų papozuoti nuotraukai – dažniausiai asmenukėms, kurių pageidavo ryškiai pasidažiusios mano amžiaus merginos. Moterys klostuotomis čadromis ir paprastomis skaromis bandydavo užmegzti akių kontaktą ir stabtelėdavo nusišypsoti net judriausiose miestų gatvėse, o kartais prasilenkdamos pasilabindavo arba imdavo kikenti. Vyrai iš pravažiuojančių automobilių šaukdavo: „Labas vakaras, sese!“ Vaikai rodydavo pirštais ir šypsodavosi, o man atkreipus bent menkiausią dėmesį suskubdavo slėptis.

Beveik visi, su kuo teko bendrauti, atsiprašinėjo dėl „prastų Irano ir JAV santykių“. Kai kurie su mane nustebinusiu atvirumu kaltindavo „valdžią“, kiti išsakydavo miglotą viltį, kad daugiau lankytojų pritrauks palyginti nuosaikus prezidentas Hassanas Rouhani, kurio susitarimas su JAV dėl branduolinės programos suteikė tam tikro optimizmo Irano jaunimui.

Vienoje Širazo šventykloje, į kurią nebūdama musulmonė negalėjau patekti, kieme sėdėjęs buvęs mokytojas atsiprašė savo šalies vardu už tai, kad negaliu pamatyti veidrodinio XIX a. interjero, o paskui pristatė man savo naujagimį vaikaitį. Kermane vienai mano bendrakeleivei pasiklydus turguje, 12-metis berniukas iškilmingai apsiėmė ją surasti. „Tai mano prievolė ir pareiga“, – informavo jis mane nepriekaištinga anglų kalba.

Laisviausiai pasijutau Isfahane. Čia prekyvietės skersgatviai vingiuoja į medžio raižiniais dekoruotus kiemus, kur slepiasi gramofonais ir senovinėmis nuotraukomis išpuoštos kavinės. Tai, kad Isfahanas yra atviriausias Irano miestas, neturėtų stebinti. XVII a. valdant šachui Abbasui jis suklestėjo kaip Safavidų dinastijos sostinė ir visada buvo prekiautojų bei užsieniečių amatininkų miestas. Abbaso pastatytuose Čehel Sotuno (Keturiasdešimties Kolonų) rūmuose žvelgiant į fontanų atspindžius atrodo, kad raižytų medžio kolonų yra ne 20, o dvigubai daugiau, karines pergales vaizduojančios brangakmenių spalvų freskos, kurias ant lubų nutapė iš Italijos atvykę meistrai, apkaišytos oranžinėmis ir melsvomis geometrinėmis žvaigždėmis. Čia prisiglaudė nuo osmanų priespaudos pabėgę armėnai, turguje prie Imamo aikštės prekiavo ir pinigus keitė gruzinai bei graikai. Čia sutikau jauną kilimų pardavėją Rezahamidą, kuris pakvietė mane apsistoti savo namuose (kaip ir daug kitų į miestą užsukančių europiečių) ir pralinksmino pasakodamas apie planus sportuoti.

(Getty Images nuotr.)

Šiandien Isfahane svečiuojasi ir turistų iš Europos, ir vietos lankytojų. Miestas alsuoja kvapą gniaužiančiu atvirumu. Šiuolaikiniame armėnų Džolfos rajone, apstatytame žemais blokuotaisiais XIX ir XX a. sandūros namais, restoranai, tokie kaip „Hermes“, siūlo paskanauti vaisinių kokteilių ir „Cezario“ salotų prisėdus po šviestuvais, padarytais iš arbatinukų, o kavinės aptarnauja pasiturinčius ir prabangiai apsirengusius klientus (moterys dažniausiai dėvi džinsus, jų makiažas nepriekaištingas, lengvą ant viršugalvio dėvimą skarą prilaiko brangūs akiniai nuo saulės; vyrų plaukai sutepti žele, o senamadiški ūsai, kokius nešiojo šachas Abbasas, vaškuoti). Buvusio žydų kvartalo gatvelių labirinte aplink Didžiąją mečetę vyrauja konservatyvių moterų dėvimos čadros, bet keičiasi ir šis rajonas: pagal valdžios inicijuotą renovacijos projektą, kurių mieste pradėtas ne vienas, po atviru dangumi įsikūrusios audinių ir namų apyvokos reikmenų parduotuvėlės keliasi į tvarkingesnę atnaujintą prekyvietę.

Kiekviename rajone buvau pasitinkama taip pat. Parke prie XVII a. pastatyto Kadžu tilto pora pagyvenusių vyrų ant žemos tinko lipdinių tvoros žaidė šachmatais. Kaip beveik visur Irane, aplink iškylavo šeimos. Vienas tų vyrų pamojo man. Jis nekalbėjo angliškai, o aš – persiškai. Prie šachmatų lentos praleidome ilgiau nei valandą. Jis laimėjo, bet paplojo man už gerą žaidimą.

Vėliau man sėdint kavinėje „Starbucks“, logotipais „Illy“ ir „Lavazza“ nuklijuotomis sienomis nuo gretimo stalelio mane užkalbino vasarišką rožių žiedlapių ir kardamonų arbatą gurkšnojantis vyras.

„Isfahanas skiriasi nuo kitų miestų, – pareiškė jis. – Tai – menininkų miestas.“ Pašnekovas telefone parodė savo darbų nuotraukų: jis, kaip ir daugelis mano sutiktų iraniečių, naudojasi instagramu. Valdžia blokuoja prieigą prie feisbuko.

Iš pradžių nerimavau, kad sulauksime nepageidaujamo dėmesio. Mano gidė Farzaneh buvo įspėjusi, jog prieš maždaug 15 metų pasirodžiusi viešumoje su vyriškiu kolega turėjo reikalų su tardytojais. Bet aš nepatyriau jokių nemalonumų – priešingai, prie mudviejų pokalbio prisijungė kavinės savininkas.

Kalbėdamasi su nepažįstamaisiais (norinčių pabendrauti buvo tikrai labai daug) išgirdau įvairių istorijų ir pajutau įspūdingą atvirumą. Jauni iraniečiai pasakojo apie namuose rengiamus vakarėlius, kuriuose vartojama naminukė, ir po trumpų susitikimų gatvėje dar ilgai rašė man per instagramą (antrą savaitę Irane įkėlus parkų ar griuvėsių nuotrauką pusė visų komentarų buvo persų kalba). Ką tik sutikti žmonės pasakojo apie įgaliotuosius serverius, kuriuos naudoja norėdami apeiti valdžios cenzūrą, apie svaigalų ir kiaulienos savaitgalius Armėnijoje. Paklausti apie grasinimus ir plakimus jie numodavo ranka. „Policija paperkama“, – trumpai paaiškino vienas pašnekovų. Jis dar nebuvo sutikęs žmogaus, kuris būtų išplaktas, ir net jei taip nutiktų, niekas nepasikeistų: „Mes juk jauni. Gyvename tik kartą!“

Kelionei artėjant prie pabaigos, užklydau į vietos gyventojo rekomenduotą restoraną prie pat pagrindinės turgavietės. Jis buvo pasislėpęs uždarame kieme, užgriozdintame daugybe senovinių nuo vyrių nuimtų durų ir didele vištide. Prie sienos pastebėjau jau matytą dviratį.

Po lentynomis, taip nukrautomis senoviniais šviestuvais, kad nebuvo matyti sienos, sėdėjo Ali Shariatas su grupe jaunų prancūzų turistų. Vienoje rankoje jis laikė arbatinuką, o kitoje – prieš 1000 metų parašytų hedonizmą šlovinančių eilėraščių rinkinį „Omaras Chajamas. Rubajatai“.

„Tikriausiai jums jau teko mane regėti“, – pradėjo jis ir tik paskui susivokė, kad iš tiesų jau buvome susitikę. Vyras įteikė man atliekamą „Rubajatų“ egzempliorių („jis išleistas šešiomis kalbomis“) ir pakvietė paskaityti drauge:

Ragaukime gyvenimą, kol esame gyvi,
Kol nepavirtome dar dulkėmis visi.
Kas dulke tapo, tas po dulkėmis gulėt privalo
Be vyno, be dainos, be dainininko ir be galo!

© 2017 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų