(Scanpix nuotr.)

Ambasadorės Irenos Vaišvilaitės kelionių suvenyrai

Ambasadorės Irenos Vaišvilaitės kelionių suvenyrai

Įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO pagalvojusi apie aplankytus kraštus lyg persikelia laiku. Prisiminimai padeda suprasti, kaip smarkiai gali pasikeisti vietovės.

(Pixabay nuotr.)

KEISTAS JAUSMAS. KUNIA URGENČAS (TURKMĖNIJA)

1980-aisiais pirmą ir paskutinį kartą vežiau dailėtyros studentus atlikti praktikos į Uzbekiją. Pradėję nuo Taškento, vis giliau bridome į Vidurio Azijos istoriją ir kultūrą. Paskutinė stotelė buvo Chiva. Dar turėjome laiko ir pinigų, tad, vietinių patarti, nusisamdėme autobusą ir patraukėme į gretimą Turkmėniją, į Kunia Urgenčą, apie kurį nieko nežinojome, išskyrus tai, kad šis miestas sugriautas Tamerlano. Dabar tai yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė, turinti turistinę infrastruktūrą. Ilgokai važiavę išilgai Amudarjos upės ir pro medvilnės laukus, atsiradome dykroje, toliau esančios gyvenvietės pakraštyje. Netoli buvo matyti kapinės, kur prie kapų įbestos kopėčios, apraišiotos spalvotomis skiautėmis. Po kojomis gulėjo daugybė mėlynos keramikos ir plytų šukių, sumišusių su biriu priemoliu, o pačioje dykroje tolokai vienas nuo kito stūksojo aukštas minaretas ir keli gerai išlikę mauzoliejai. Prisimenu sausą karštą vėją, tylą ir jausmą kažko visiškai nepatirto, nesuprantamo, svetimo, bet labai jaudinančio.

(Pixabay nuotr.)

ROMOS DVELKSMAS. RUŽANAI (BALTARUSIJA)

Rinkdama medžiagą disertacijai apie baroko pradžią Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1982-aisiais suplanavau kelionę po Vakarų Baltarusiją. Su maža kompanija važinėjau viešuoju transportu, miegojau skurdžiuose viešbučiuose ar nakvynės namuose. Mane dominę paminklai dažnai buvo apleisti, apgriauti. Keletas, apie kuriuos žinojau tik iš šaltinių, visai neišlikę. Man rūpėjo dvi XVII a. pradžios bažnyčios Ružanuose, todėl pavakare autobusiuku ten nusigavau ir įsiprašiau į bendrabutį, skirtą sunkvežimių vairuotojams. Miestelis buvo netikėtai tvarkingas, veikė Katalikų bažnyčia ir cerkve paversti evangelikų maldos namai. Juos apžiūrėjusi patraukiau link Sapiegų rūmų. Buvau mačiusi tik poros jų detalių nuotraukas – to laiko paminklai nepopuliarinti, tad pakilusi į nedidelę kalvą buvau pritrenkta mastelio ir vaizdo. Vietomis apgriuvusios kolonados supamame erdviame kieme ganėsi avys. Priešais stūksojo pagrindinių rūmų likučiai. Auksinėje saulėlydžio šviesoje peizažas su griuvėsiais priminė paveikslus, vaizduojančius senovės Romos paminklus. Nebuvau lankiusis Romoje ir tuo metu nemaniau, jog kada nors ją pamatysiu, bet būtent toje nuošalioje vietoje ji pasirodė čia pat.

(Pixabay nuotr.)

GERIAUSIA KAVA. MUKAČEVAS (UKRAINA)

1984-aisiais Sovietų Sąjungoje Vakarų Ukraina ir Užkarpatė buvo jaukus ir kitoks pasaulis, kurį dabar lengva įvardyti kaip Vidurio Europą. Tiesa, susisiekimas geležinkeliu buvo imperinis ir vietos požymių beveik neturėjo. Po nakties tvankiame ir purviname traukinyje iš Lvovo ankstyvą rytą iššokau į Mukačevo geležinkelio stoties peroną. Stoties vaizdas neišliko, bet puikiai prisimenu šį tą panašaus į pašiūrę, kurioje už vengriško kavos aparato „Balaton“ stovėjo apkūni juodbruva moteris. Paprašiau kavos. Ji ilgai būrė prie aparato ir pagaliau man padavė briaunotą stiklinę, kurioje per pirštą buvo tamsus ir kvapus gėrimas, o per kokius tris – tiršta kavos puta. Tai buvo geriausia kava, kokią teko gerti Sovietų Sąjungoje per visą ten nugyventą laiką.

(Scanpix nuotr.)

„ERASMUS“ IR ŠENGENO VIZIJA. MIKĖNAI (GRAIKIJA)

Pajudėjus gorbačiovinei pertvarkai, 1987-aisiais, Dailininkų sąjunga pasiūlė turistinį kelialapį į Graikiją. Dar prieš porą metų tai buvo neįmanomas dalykas – priklausiau gausiai grupei, kuri kelionės į Vakarus tikėtis negalėjo. Iš džiaugsmo, kad pamatysiu Akropolį, Delfus, Korintą ir Mikėnus, suplojau pusę metinės algos. Kelionė buvo puiki ir dėl pakeleivių, ir dėl susitikimo Atėnuose su JAV lietuvių šeima, kuri pranešė, kad Gedimino pilyje iškelta trispalvė, ir dėl aitroko sakų prieskonio retsinos vyno, kurio gaudavome per pietus ir vakarienę. Bet stipriausias įspūdis buvo, kai užkopusi į aukščiausią Mikėnų rūmų tašką pažiūrėjau žemyn, į to, kas liko iš rūmų, labirintą, ir pamačiau, kad rūmų planas, kuris studijų metais architektūros istorijos knygose atrodė nesuprantamas ir neįsimenamas, tuomet tapo aiškus. Ėmiau pavydėti Vakarų studentams, kurie šurmuliavo aplink, daugelis buvo atsivertę „Blue guide“ su pačiu planu, ir šis jiems nekėlė jokių problemų, o apsilankyti Mikėnuose jiems buvo normalu. Skamba juo
kingai, bet man studentų mobilumo idėja neatskiriama nuo Mikėnų.

(Pixabay nuotr.)

KONSTANTINOPOLIO PRISIMINIMAS. STAMBULAS (TURKIJA)

Nuo kokios aštuntos klasės, kai pradėjau laisvai skaityti rusiškai ir įnikau į rusiškas dailės istorijos knygas, norėjau pamatyti Konstantinopolį. Nors studijoms pasirinkau Vakarų specializaciją, Bizantiją mums dėstė stipriai, todėl gausėjant žinioms interesas tik augo. Pirmą kartą, 1992-aisiais, į miestą atskridau iš Romos, tuoj po Naujųjų metų. Stambulas tada buvo mažesnis ir skurdesnis. Labai pigiai apsigyvenau Rytų ekspreso viešbutyje „Pera Palace“, kuris atrodė savo senos šlovės šešėlis ir prašėsi jei ne restauracijos, tai bent padoraus remonto. Buvo ne sezono metas. Viešbutyje gyveno keli britai, kuriuos vis sutikdavau ne tik per pusryčius, bet ir muziejuose, Didžiajame turguje, skurdžiose mečetėse, perdarytose iš bažnyčių. Turkija tada dar buvo sekuliari ir neturtinga, Osmanų imperija domino daugiau užsieniečius, o Konstantinopolio sienos, Šventosios Išminties katedra, Imperatoriaus rūmų griuvėsiai ir tobulos architektūros tų rūmų koplyčia, neįtikėtinos Išganytojo Koroje mozaikos, Archeologijos muziejaus eksponatai ir kiti Antrosios Romos reliktai atrodė visavertė ir lygiagreti Stambului tikrovė. Kiekvieną kartą, kai lankausi vis augančiame ir sparčiai besikeičiančiame Stambule, stengiuosi prisiminti tos pirmos kelionės įspūdį.

(Pixabay nuotr.)

MIRTIES KARALYSTĖ. SLAVKOVAS (ČEKIJA)

Nelabai domiuosi karo istorija, todėl apie Austerlico mūšį daugiausia žinau iš Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“. Ir ne iš karto supratau, kad Slavkovo memorialas Čekijoje, esantis prie kelio iš Prahos į Olomoucą, skirtas Austerlico mūšiui. 2003-iųjų rudenį su kolege važiuodamos į Olomoucą ten sustojome. Viskas aplink skendėjo tirštame rūke, kuris slopino garsus, skverbėsi į kaulus ir labai nenorėjo sklaidytis. Atrodė, kad vaikštome po Elizeumą – mirusiųjų karalystę. Taip pamažu pamačiau išsaugotą mūšio teritoriją, santūrų paminklą ir osuarijų, vis papildomą ir po dviejų šimtų metų lauke teberandamais palaikais. Po to buvau keliuose mūšio laukuose, bet įspūdis vis tas pats – tai sunkia ir klampia ramybe alsuojanti mirties karalystė.

(Scanpix nuotr.)

DINGĘS PASAULIS. PALMYRA (SIRIJA)

Šią kelionę įsivaizdavau kaip pirmą lankymosi Sirijoje dalį. Dar negrįžusi iš pirmosios, jau planavau kitą kartą pamatyti Alepą, Antiochiją, kryžiuočių tvirtoves. Buvau tikra, kad grįšiu į Siriją. Ir ne sykį. Rytietišku putlumu ir gigantomanija paženklinta Palmyros – turtingos ir nepriklausomos oazės – architektūra, kiekvieno save gerbiančio muziejaus senovės pasaulio ekspozicijoje sutinkami jos gyventojų antkapiniai portretai, iš turistų gyvenantys vietiniai – visa tai buvo įdomu, įsimintina. Nežinojau, kad visai šalia archeologinio draustinio stovi vienas baisių režimo kalėjimų. O ir pats režimas iš šalies neatrodė labai baisus – krikščioniškas kvartalas Damaske, aramėjiškai kalbančios gyvenvietės, šiitų maldininkai iš Irano. Veikiantis smulkusis ir vidutinis verslas liudijo, kad vidurinė klasė turi tam tikrą ekonominę nepriklausomybę. Iš studijų laikų pažinojau daug išsilavinusių ir šviesių sirų. Bet 2009 m. pavasario Palmyra jau liko kitame pasaulyje, į kurį nebesugrįžtama. Tame pasaulyje nėra milijonų žuvusių ir pabėgėlių, ten tebestovi Alepas, o valstybė, kurios aviacija į skaldą malė Alepo senamiestį, dar neragina tarptautinės bendruomenės atstatyti to, ką ji pati ciniškai sunaikino.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų